hùnai, Azijos klajoklių gentys.
Kilmė
Manoma, tiurkų, totorių ar ugrų kilmės. Tapatinami su klajokliais hsiungnu, kurie, pasak kinų šaltinių, Hanų dinastijos laikais (202 pr. Kr.–9 po Kr.) gyveno Gobio dykumos pietuose ir dabartinės Gansu provincijos (Kinija) teritorijoje.
Migracija
Per 1 amžių po Kr. hunai suskilo į dvi dalis: viena jų (apie 50 000 šeimų) pasuko į pietus, dauguma kitų – į vakarus ir šiaurės vakarus. 4 a. viduryje hunai gyveno aplink Aralo jūrą, apie 370 vadovaujami Balamiro, arba Balambero, sumušė alanus, persikėlė per Doną ir pajungė Gotų karalystę į šiaurę nuo Juodosios jūros. Apie 376 jie sumušė vestgotus, manoma, dabartinės Rumunijos teritorijoje ir privertė juos trauktis už Dunojaus. Pirmasis hunus 395 aprašė istorikas Amianas Marcelinas. Hunai neturėjo gyvenamųjų namų, bendro vado; atskiroms grupėms vadovavo vyresnieji (lotyniškai primates).
Santykiai su Roma. Atilos valstybė
Iš pradžių nebuvo priešiški Romos imperijai, daug hunų tarnavo jos kariuomenėje. 5 a. pradžioje prie jų prisijungė daug naujų ordų. 432 iškilo hunų vadas Rua, arba Rugila. 434 vadais tapus jo giminaičiams Bledai ir Atilai, hunai įsigalėjo beveik visoje dabartinės Vokietijos teritorijoje ir į šiaurę nuo Dunojaus, Juodosios jūros ir Kaukazo. Romos imperija jiems mokėjo duoklę (apie 300 kg aukso; po 441–447 žygių į Balkanus – apie 950 kg). 451 hunai įsiveržė į Galiją, kur juos sumušė Romos karvedys Flavijus Aecijus (Katalauno laukų mūšis). 452 jie žygiavo į Italiją (nusiaubė Akvilėjos provinciją, buvo sustabdyti prie Gardos ežero).
Atila buvo karys, bet ne teisinės ar administracinės sistemos kūrėjas. Jo imperija gyvavo iš karų ir plėšimų, buvo valdoma per patikėtinius (lotyniškai logades), svarbiausia jų funkcija – rinkti maistą ir duoklę; ilgalaikių institucijų, kurios būtų padėjusios valstybei išlikti, nebuvo sukurta.
Po Atilos
Po Atilos mirties (454) jo vyriausias sūnus Elakas 454 žuvo prie Nedao (nenustatyta upė Vengrijoje, manoma, Dunojus) mūšyje; hunų imperija suiro. Kitą šimtmetį dar minimos hunų gentys prie Dunojaus ir Juodosios jūros; jos greitai asimiliavosi su kitais stepių gyventojais.