hustai, 15 a. čekų religinio, tautinio ir socialinio judėjimo dalyviai, J. Huso šalininkai. Siekė Bažnyčios ir socialinių reformų.
Skirstomi į nuosaikiuosius – taurininkus (iš lotynų kalbos žodžio calix – taurė), arba utrakvistus (iš lotynų kalbos žodžio sub utraque specie – abiem būdais), ir radikaliuosius – taboritus (pagal Táboro miesto, tapusio jų judėjimo centru, vardą).
Taurininkai (vadovas – J. Rokycana) buvo kilmingieji ir viduriniojo sluoksnio miestiečiai. Jų reikalavimai 1417 paskelbti Keturiuose Prahos straipsniuose: Dievo žodžio skelbimas gimtąja kalba, Komunijos dalijimas abiem pavidalais, Bažnyčios turto sekuliarizavimas ir grįžimas prie apaštalinio skurdo, viešos bausmės už mirtinas nuodėmes. Siekdami kompromiso su katalikais taurininkai 1433 pasirašė Prahos kompaktatus. Vykdydama juos Katalikų Bažnyčia pripažino husitų teisę dalyti Komuniją abiem pavidalais ir rinkti Prahos arkivyskupą (išrinktas J. Rokycana, bet popiežiaus neįšventintas). Susikūrė Husitų Bažnyčia, ji oficialiai išsilaikė iki Baltojo kalno mūšio 1620.
Taboritai (vadovai – P. Chelčický, J. Žižka, Prokopas Didysis) pripažino tik 2 sakramentus – Krikštą ir Komuniją; atmetė Švč. Mergelės Marijos kultą, šventųjų garbinimą, pasninką, vienuolystę ir kita, laukė greitos pasaulio pabaigos ir Dievo karalystės atėjimo, ragino ją įvesti kariniu būdu; reikalavo radikalių socialinių reformų (baudžiavos ir privačios nuosavybės panaikinimo). Programa išdėstyta Dvylikoje Prahos straipsnių (1420). Taboritų veikla nutrūko, kai 1434 jie pralaimėjo mūšį prie Lipanų. Iš jų kilo čekų broliai.
Dalis husitų išsilaikė iki reformacijos ir susijungė su evangelikais liuteronais ar evangelikais reformatais. Husitų Bažnyčia atsikūrė po I pasaulinio karo kaip Čekoslovakijos Husitų Bažnyčia. Husitų simbolis – komuninė.
3011