I, i, lietuvių ir kitų kalbų abėcėlių, sudarytų lotynų ar kitokios abėcėlės pagrindu, raidė. Kilusi iš senovės graikų jotos, ši – iš finikiečių jodo. Tašką pradėta rašyti apie 14 a. kaip kirčio ženklą. Kai kurių kalbų abėcėlėse, be raidės i (ar ı), yra ir modifikuotų jos formų balsinėms fonemoms žymėti: í – čekų, islandų, ispanų, vengrų, ì – italų, î – prancūzų, rumunų, turkų, ï – prancūzų, ī – latvių. Lietuvių abėcėlės raide i (ir jos modifikuotomis formomis) žymimos 2 balsinės fonemos: trumpoji /i/ ir ilgoji /i·/, rašoma Y, y ir Į, į. Y, y yra kilusi iš graikų ipsilon, perimta iš lotynų kalbos, lietuvių kalboje ilgajai /i·/ žymėti pradėta vartoti Mažojoje Lietuvoje. Į, į, vadinama i nosine, žymi ilgojo [i.] kilmę iš dvigarsio in. Rašte raide i dar žymimas ir priebalsių minkštumas prieš užpakalinės eilės balsius (kiaunė, vilionės, gniūžtė), kai kuriuose tarptautiniuose žodžiuose – fonemos /ij/ [dijelektas, bilijerdas] arba /ji/ [herojizmas]. Trumpasis neįtemptasis [i] ir ilgasis įtemptasis [i.] yra priešakinės eilės aukštutinio pakilimo balsiai; trumpasis [i] tariamas atviriau už ilgąjį [i.].
I, i: 1 – finikiečių jodas, 2 – senovės graikų jota, 3 – lotynų i
I raidės šriftų pavyzdžiai
905
-i raidė; -y raidė; -i nosinė; -i ilgoji; - i trumpoji; -i didžioji; -i mažoji