ibèrai, senovės gentys, gyvenusios dabartinės Ispanijos pietuose ir rytuose. Daugelio mokslininkų manymu, iberų vardas kilęs iš Ebro (senovėje – Ibero) upės vardo. Kiti teigia, kad 4000–3500 pr. Kr. iberai atsikėlė iš Šiaurės Afrikos.
Graikų rašytiniuose šaltiniuose jie minimi nuo 6 a. prieš Kristų. 7–3 a. pr. Kr. paplito po visą Pirėnų pusiasalį ir Galijos pietvakarius. Žymesnės gentys: karpetanai, turdetanai, turdulai.
Iberai buvo žemdirbiai, kai kurie vertėsi metalo išgavimu ir apdirbimu. Turėjo raštą. Jų kultūrą labai paveikė kartaginiečiai ir graikai, kurie 1 tūkstanmečio pr. Kr. pirmoje pusėje kolonizavo Pirėnų pusiasalio pietines ir rytines pakrantes. 5–3 a. pr. Kr. iberai susimaišė su įsiveržusiais keltais (keltiberai). 5–3 a. iberus užkariavo kartaginiečiai, 3–2 a. – romėnai. 2 a. pr. Kr.–4 a. iberų kalbą pakeitė lotynų kalba.