Iblsas, Šáitanas, islame – velnias. Dar vadinamas Radžimu, Azazeliu, Chakamu, Charisu. Buvęs angelas, išvarytas iš dangaus tapo Alacho priešu, siekia nuo jo atitraukti tikinčiuosius. Dauguma musulmonų maldų pradedamos prašymu, kad Alachas saugotų nuo Ibliso. Jo vaizdinys žinomas ikiislaminio periodo arabų mituose. Korano laikotarpio padavimuose pasakojama, kad Iblisas buvęs vienintelis angelas, kuris nenorėjo pagerbti žmogaus ir jam nusilenkti, nes šis buvęs sukurtas iš molio, o jis pats iš ugnies. Už išdidumą ir nepaklusnumą Alachas pasmerkė Iblisą džahanamui (pragarui), bet šis išsimeldė, kad bausmė būtų atidėta iki paskutinio teismo dienos; iki jos Iblisas kenksiąs Alachui ir gundysiąs žmones nusidėti. Pokoraninio laikotarpio padavimuose sakoma, kad Iblisas gyvena žemėje, siekia priversti žmones nesimelsti ir nedaryti gerų darbų. Nuo jo apsiginti galima balsu skaitant Koraną. Pasakojime apie pirmųjų žmonių nuopuolį teigiama, kad juos valgyti uždrausto medžio vaisius sugundęs Iblisas, siekdamas, kad žmonės paklustų jam, o ne Alachui. Iblisas gundęs visus pranašus, todėl per chadžą jis užmėtomas akmenimis (simboliškai kartojant pranašo Ibrahimo poelgį). Daugelio sufijų teigimu, Alachas atleis Iblisui.
Radžimas; Azazelis; Chakamas; Charisas