Ibn Saùdas (Ibn Sa‘ūd), tikr. ‘Abd al-‘Azīz Ibn ‘Abd ar-Raḥmān Ibn Fayṣal Ibn Turkī ‘Abd Allāh Ibn Muḥammad āl Sa‘ūd 1880 09 24Rijadas 1953 09 09at Taif, Saudo Arabijos karalius (1932–53). Saudidų dinastijos. Chalido ir Feisalio tėvas. Vahabitas.
1902 su 40 karių užėmė proturkiškos Ibn Rašidų dinastijos valdomą Rijadą. 1915 su Didžiąja Britanija sudarė sutartį, kuria už finansinę paramą savo valdoms pripažino britų protektorato statusą ir įsipareigojo kovoti su Ibn Rašidais. 1921 užėmė Džabal Šammarą ir pasiskelbė Arabijos pusiasalio srities Nadždo sultonu. 1926 užkariavęs Chidžazą, pasiskelbė Chidžazo, Nadždo ir vadinamųjų prisijungusių sričių karaliumi; 1932 valstybę pavadino Saudo Arabijos Karalyste.
Ibn Saudas
Vykdė valstybės centralizavimo politiką, numalšino pajungtų genčių sukilimą (1919–30). 1933 Jungtinių Amerikos Valstijų naftos bendrovei suteikė naftos paieškų ir gavybos koncesijų – Saudo Arabijoje pradėta naftos gavyba; skurdi valstybė ilgainiui tapo viena turtingiausių pasaulio šalių. Siekdamas atsvaros Hašimitus remiančiai Didžiajai Britanijai, 1943 užmezgė diplomatinius santykius ir ėmė glaudžiai bendradarbiauti su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Garsėjo kaip įžvalgus ir diplomatiškas politikas, padarė didelę įtaką Artimųjų Rytų politiniams įvykiams.