ideãliosios dùjos, dujų modelis, kai nepaisoma dujų dalelių matmenų ir jų sąveikos. Tariama, kad dujų dalelės yra materialūs taškai, judantys pagal klasikinės fizikos dėsnius ir susiduriantys kaip tamprūs rutuliukai, todėl idealiosios dujos dar vadinamos klasikinėmis idealiosiomis dujomis. Joms taikomos Maxwello ir Boltzmanno statistikos, galioja Clapeyrono lygtis pV = nRT; čia p – dujų slėgis, V – tūris, T – termodinaminė temperatūra, n – dujų molių skaičius, R – molinė dujų konstanta. Vidinė energija nepriklauso nuo tūrio ir yra tik temperatūros funkcija. Idealiųjų dujų šiluminė talpa nepriklauso nuo temperatūros ir neišnyksta, kai T → 0 (taip turėtų būti pagal trečiąjį termodinamikos dėsnį). Žemojoje temperatūroje dujos išsigimsta dėl kvantinių reiškinių (išsigimusios dujos; idealiųjų dujų modelio taikyti negalima). Realiosioms dujoms idealiųjų dujų modelis tinka tik apytiksliai, jei tos dujos gerokai praretintos, jų temperatūra tokia aukšta, kad nesvarbūs kvantiniai reiškiniai ir dujų dalelės kinetinė energija yra gerokai didesnė už jos sąveikos potencinę energiją (toks, pvz., yra oras normaliosiomis sąlygomis). Remiantis idealiųjų dujų modeliu paaiškinami kai kurie empiriniai dujų dėsniai.
Idealiųjų dujų modelį 1847 pasiūlė Johnas Herapathas (Didžioji Britanija).
2469