idealijų tpų teòrija, vokiečių sociologo M. Weberio koncepcija, kurioje idealiaisiais tipais vadinamos tikslios socialinių mokslų sąvokos ir iš tokių sąvokų sudarytos teorijos. Idealiųjų tipų teorija sukurta kaip papildymas vokiečių filosofo neokantininko H. Rickerto sąvokų darybos teorijos, kurioje skiriami sąvokų darybos 2 metodai: apibendrinantis (gamtamokslinis) ir individualizuojantis (istorinis). Ši teorija teigia, kad dėl begalinės intensyvios (į gylį) ir ekstensyvios (į plotį) tikrovės įvairovės žmogiškasis pažinimas jos nukopijuoti negali ir todėl konstruoja sąvokas, kurios yra tikrovės supaprastinimai. Apibendrinantis sąvokų darybos metodas jusliškai patiriamos tikrovės reiškinius supaprastina postuluodamas vienodų, visiems jiems bendrų struktūrinių elementų (atomų) egzistavimą. Postulavusi tokius elementus modernioji gamtotyra gali konstruoti tikslias jų santykių (dėsnių) sąvokas ir jų sistemas (matematizuotas teorijas). Individualizuojantis sąvokų darybos metodas išskiria tikrovės fragmentus, kuriuos tam tikra bendruomenė (tauta, civilizacija ir kita) laiko savo vertybių išraiška ir reprezentuoja juos individualiomis sąvokomis (pasakojimais), jomis ir operuoja istorijos mokslai. M. Weberis šią H. Rickerto teoriją papildė sąvokų daryba teoriniuose socialiniuose (visų pirma ekonomikoje ir sociologijoje) ir humanitariniuose moksluose. Kaip ir gamtotyra, šie mokslai konstruoja bendras sąvokas bei teorijas, ir kaip istorija, sąvokų daryboje remiasi vertybinėmis prielaidomis, kurios išreiškia ne vien pažintinius tos kultūros ar grupės, su kuria tyrėjai yra egzistenciškai susiję, interesus. Dėl šių prielaidų istorinės kaitos ne tik istorijai, bet ir socialiniams bei humanitariniams mokslams yra garantuota vadinamoji amžinoji jaunystė, o gamtotyroje, pasak M. Weberio, vyksta nuosekli kaupiamoji pažinimo pažanga. Mėgindami konstruoti ne tik bendras, bet ir tikslias sąvokas, sociologijos ir ekonomikos teorijų kūrėjai susiduria su supratimo (vokiškai Verstehen) problema: socialinė tikrovė yra sudaryta ne iš santykinai pastovių ir nekintamų struktūrinių elementų, suskirstytų į natūralias rūšis, bet iš subjektyvios ir laikinos intersubjektyviai sutartos ar tebeginčijamos prasmės, kuri būna skirtingai suprantama ir interpretuojama. Siekdamas pabrėžti socialinių mokslų sąvokų ir teorijų santykio problemišką, idealizuojantį ir konvencinį pobūdį M. Weberis jas pavadino idealiaisiais tipais ir prilygino utopijoms, kurios sukuriamos apibrėžtų tikrovės elementų mintinio intensyvinimo būdu. Kuo sociologijos ar ekonomikos teorija griežtesnė, tikslesnė ir universalesnė, tuo ryškesnis jos utopinis pobūdis. M. Weberis kaip ryškiausius šiuo bruožu pasižyminčius idealiųjų tipų pavyzdžius nurodė neoklasikinės ekonomikos konstruojamus kainodaros procesų rinkoje aiškinimus, paremtus veikėjų tobulo racionalumo ir visiško informuotumo prielaidomis. Kiti M. Weberio pateikiami idealiųjų tipų pavyzdžiai: K. Marxo kapitalizmo teorija ir jo paties sąvokų konstruktai (pavyzdžiui, tipologija, skirianti legalų, tradicinį ir charizminį viešpatavimą, valdžią). Šiuo atveju idealieji tipai yra utopiški, nes empiriškai vyraujantys (dažniausiai pasitaikantys) atvejai yra mišrūs ar pereinamieji. Be idealiųjų tipų sąvokų socialinė tikrovė negalėtų būti aprašyta ar paaiškinta, tik subjektyviai išgyvenama. Kuo idealiųjų tipų sąvokos tiksliau ir griežčiau apibrėžtos, tuo tyrėjams lengviau bendrauti ir vienas kitą suprasti. Dėl idealiųjų tipų ir empirinių duomenų neatitikimo kyla specifinių mokslinių aiškinimo problemų. Socialiniuose moksluose tai nėra eksperimentiniai duomenys, todėl idealiųjų tipų teorijai prieštaraujantys duomenys nebūtinai turi būti laikomi jos paneigimu, kuris verstų tyrėją ją visai atmesti ar modifikuoti (patobulinti). Tyrėjas gali tirti konkrečias aplinkybes (trukdžius), kurios šiuo atveju lėmė, kad tikrovė yra nutolusi nuo idealiųjų tipų; tai euristinis idealiųjų tipų panaudojimas, kurį M. Weberis laikė svarbiausiu. Idealiųjų tipų euristinę galią, tai yra gebėjimą generuoti vienetinio (istorinio) priežastinio aiškinimo problemas, M. Weberis laikė jų pažintinės vertės svarbiausiu rodikliu. Idealusis tipas atmetamas, kai išsemiamas jos euristinis potencialas (įskaitant ir tą, kuris pasiekiamas jos patobulinimais) arba kai jo generuojamos aiškinimo problemos nustoja būti įdomios ar aktualios pasikeitus visuomenei, kurioje tyrėjai gyvena ir dirba.
M. Weberio idealiųjų tipų teorija buvo sukurta iki šiuolaikinės logikos, kuri kitaip apibrėžia pačią sąvoką (kaip propozicinę funkciją), atsiradimo. Dabartinės mokslo filosofijos ir metodologijos požiūriu idealiųjų tipų teorijos analizė nėra pakankamai diferencijuota. Idealiųjų tipų vardu M. Weberis vadino konceptualius darinius, kurie povėberinėje logikoje ir mokslo filosofijoje analizuojami atskirai; tai kraštutiniai tipai, radialinės kategorijos, teorijos su idealizuojančiomis prielaidomis, modeliai, matricos, nomologiniai teiginiai su ceteris paribus (kitoms sąlygoms nepakitus) išlyga, priklausantys negatyviosios euristikos apsaugotam mokslinės tyrimo programos vadinamajam kietajam branduoliui (pagal I. Lakatosą) teiginiai. Šiuolaikiniame kontekste idealiųjų tipų terminas vartotinas arba plačiąja prasme, traktuojant išvardytus konceptualius darinius kaip idealiųjų tipų atmainas (nes sudėtinga nurodyti požymius, kurie būtų jiems visiems bendri), arba kaip vieno iš šių darinių pavadinimo sinonimas. Nė vienas nurodytų darinių negali būti pripažintas būdingu tik socialiniams ir humanitariniams mokslams.
L: M. Weber Gesammelte Aufsätze zur Wissenschaftslehre Tübingen 1922.
181