idealzmas, teorinė nuostata, būdinga kai kurioms filosofinėms sistemoms, pabrėžiančioms idealių veiksnių (dvasios, mąstymo, idėjų, normų ir kitų) svarbą pažinimo procese, dorovėje, istorijoje, kultūroje; filosofinis požiūris, teigiantis, kad realybės prigimtis yra negamtinė ir nemateriali. Terminas atsirado 18 amžiuje, juo pirmiausia vadinta G. Berkeley filosofija. Pagal būties sampratą skiriamas objektyvusis (Platonas, G. W. Leibnizas, G. W. F. Hegelis, F. W. J. Schellingas ir kiti) ir subjektyvusis (G. Berkeley, J. Locke’as ir kiti) idealizmas. Objektyvusis idealizmas tikrąja būtimi laiko idėją, esmę, monadą, absoliutą, o tikrovės objektus – jų pasireiškimu, antrine, netikra būtimi; subjektyvusis idealizmas objektų būtį tapatina su jų suvokimu. Pažinimo teorijoje idealizmas skirstomas į imanentinį (G. Berkeley, D. Hume’as ir kiti) ir transcendentalinį (I. Kantas, E. Husserlis ir kiti). Pirmasis pažinimo šaltiniu laiko empirinės, psichologistiniu požiūriu suprantamos sąmonės turinį (įspūdžiai, jutimai, vaizdiniai ir kita), antrasis nagrinėja reiškinių pažinimo sąlygas ir atranda jas transcendentalinėje (apriorinė, iki patyrimo esanti, ideali sąmonės struktūra) srityje. Idealizmas teigia kultūros, istorijos savarankiškumą materialios realybės atžvilgiu, idealias, vidines jų raidos priežastis. Marksistinėje filosofijoje idealizmo sąvoka turėjo negatyvų ideologinį pobūdį. Idealizmas traktuotas kaip išnaudotojų klasės ideologija, iškreipta visuomeninė sąmonė; priešintas materializmui. Kraštutinės idealizmo išraiškos dar vadinamos absoliučiuoju idealizmu, solipsizmu. Joms būdinga idealių ar subjektyvių tikrovės ir pažinimo elementų išskyrimas bei perdėtas sureikšminimas. Idealistinės tendencijos būdingos agnosticizmui, indeterminizmui, sensualizmui ir kitoms filosofijos srovėms.
idealistas
3058