idealzmas, tarptautinės politikos nuostata, kad iš esmės valstybės yra taikingos politinės bendruomenės, kurias vienija bendri interesai. Idealizmas pradėjo formuotis po Pirmojo pasaulinio karo ir vyravo iki 20 a. 4 dešimtmečio vidurio. Šiai nuostatai formuotis didžiausią įtaką turėjo Pirmojo pasaulinio karo patirtis, pakoregavusi paties karo, kaip tarpvalstybinių santykių įrankio, ir karo priežasčių supratimą.
Idealizmo nuostatos buvo išdėstytos 1918 01 08 Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento T. W. Wilsono Keturiolikos punktų pasaulio pertvarkos programoje. Joje teigta, kad visi valstybių konfliktai iš esmės kyla dėl tarpusavio nesusipratimų ar neprotingų politinių sprendimų, todėl būtina kurti tokias institucijas, kurios padėtų išvengti šių karo priežasčių ir užkirstų kelią bet kuriam kariniam konfliktui. Idealizmo pagrindinis tikslas – taika, kurią gali garantuoti tinkamos institucijos: išvengti tarpvalstybinių nesusipratimų turėtų padėti tarptautinė teisė, gerai suderinti valstybių bendradarbiavimo mechanizmai, komunikacijos bei informacijos mainų sistema ir įtakinga visuotinė tarptautinė organizacija.
Vienu svarbiausių idėjinių idealizmo šaltinių tapo vokiečių filosofo I. Kanto veikalas Į amžinąją taiką (Zum ewigen Frieden 1795), kuriame taikus valstybių sambūvis vienoje visuotinėje tautų valstybėje pateikiamas kaip praktiškai pasiekiamas tikslas. Idealizmą imta kritikuoti dėl pernelyg utopinio pobūdžio. 20 a. 4–5 dešimtmečiais, iškėlus tikslą nagrinėti tarptautinius santykius tokius, kokie jie yra, o ne kokie turėtų būti, idealizmą išstūmė realizmas.
3066