idėja

idja (gr. idea – rūšis, sąvoka, pirmavaizdis), protu suvokiamas daikto idealus lygmuo; juslinis arba idealus objekto pavidalas, subjektyvus vaizdinys. Senovės graikų filosofijoje idėja buvo metafizikos viena svarbiausių sąvokų. Demokritui idėja buvo materiali, nedaloma, protu suvokiama forma, atomas. Platonas idėją laikė amžina, nekintama, nematerialia, dvasine esme, daiktų provaizdžiu; gėris jam buvo aukščiausia idėja. Augustinui idėjos yra visko, kas sukurta, amžinas pagrindas, pirminės mintys, idealios formos Dievo prote. Naujųjų amžių filosofijoje idėja įgavo pažintinį, dažniausiai subjektyvų pobūdį, tapo pažinimo teorijos viena svarbiausių sąvokų. Empiristai (J. Locke’as, D. Hume’as ir kiti) idėją suprato kaip juslinį, iš patyrimo kylantį vaizdinį, kuriuo objektai reprezentuojami sąmonėje. 18 amžiaus prancūzų materialistai idėjas laikė bendrosiomis sąvokomis. I. Kantui idėja yra grynojo proto sukurta apriorinė sąvoka, nepagrindžiama patyrimu – kas besąlygiška ir sudaro visumą, patyrimo sąlyga. Idėjos, pasak I. Kanto, yra teorinio proto reguliatyvūs principai (pasaulis, siela, Dievas) ir dorovinio praktinio proto postulatai. J. G. Fichte idėjomis vadino absoliučiojo aš veiklos imanentinius tikslus, pagal kuriuos kuriamas pasaulis. G. W. F. Hegelis plėtojo absoliučiosios idėjos sampratą; tai absoliuto dialektinės raidos aukščiausia pakopa. Marksizmas idėją laikė objektyvaus pasaulio atspindžiu žmogaus ir visuomeninėje sąmonėje. Istorizmo istorikoje idėja yra judri gyvybės forma, tai, kas suteikia vientisumą istorijai ir individualybę atskiriems jos fragmentams – tautoms ir epochoms. R. G. Collingwoodas idėja vadino mąstymo absoliučiųjų prielaidų sankaupą, kuri turinti būti istoriografijos objektas. E. Husserlio fenomenologijoje idėja yra suvokiamo objekto vienybė, kuriama transcendentalinės sąmonės. Dar įgimtosios idėjos.