idjų istòrija, istorijos disciplina, tirianti idėjų socialinę ir psichologinę genezę, institucionalizaciją ir įtaką moderniosios visuomenės socialinės ir moralinės tvarkos kūrimui; tarpdisciplininiai tyrimai, susiję su filosofijos, mokslo, kultūros istorija, istorijos filosofija, istorinė antropologija, sąvokų istorija, civilizacijų teorija ir normatyvine socialinė bei politinė teorija. Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip idėjų istorijos sinonimas labiau vartojamas intelektinės istorijos terminas. Kartais idėjų istoriją linkstama skaidyti į kultūrinę, ekonominę, socialinę ir politinę.
Kaip disciplina idėjų istorija susiformavo 20 amžiaus 7–8 dešimtmetyje, vis daugiau bendrumų įgyjant socialinei ir politinei filosofijai, sociologijai, politikos mokslams ir istorijai. Ją išplėtojo I. Berlinas, L. Dumont’as, N. Eliasas, H. S. Hughesas, E. Kamenka, A. O. Lovejoy, F. F. Manuelis, F. Meinecke, L. Mumfordas, B. Nelsonas, K. Pribramas, L. E. Schorske, E. Troeltschas, E. Weberis. Idėjų istorijos užuomazgų galima rasti filosofijos istorijos veikaluose, atskleidžiančiuose filosofų idėjų įtaką istorinėms epochoms, jų kultūrai, mokslo raidai, politikai ir valstybės institucijoms, taip pat M. Weberio sociologijoje. Idėjų istorijai buvo svarbi K. Jasperso ašinio laiko samprata, kurią plėtojo L. Mumfordas (išskyrė istorinių epochų ašines idėjas) ir S. N. Eisenstadtas (analizavo ašines ir poašines istorines epochas). K. Jaspersas filosofijos istoriją aiškino kaip ašinio laiko sklaidą per didžiąsias idėjas, Budą, Jėzų Kristų, Platoną, Aristotelį, Augustiną, I. Kantą traktuodamas kaip virš istorinio laiko iškylančių idėjų kūrėjus. Idėjų istorijai didelę įtaką padarė istorinio struktūralizmo Prancūzijoje ir istorinės fenomenologijos Vokietijoje tradicijos – abi formavosi veikiamos dvasinės istorijos (vok. Geistesgeschichte) disciplinos, kuri pagrindė ir sąmoningumo istoriją. L. Dumont’as atstovauja į istorinį struktūralizmą nukreiptai idėjų istorijai, o mentalitetų istorikas P. Arièsas, tyrinėjęs mirties sampratas įvairiose epochose Europoje, yra artimesnis istorinei fenomenologijai – su ja taip pat sietini M. Weberis, N. Eliasas, B. Groethuysenas, M. Greenas, J. Learsas. Idėjų istorikai pabrėžia istorinių asmenybių, didžiųjų mąstytojų kurtas idėjas ir plėtotas sąvokas, mentalitetų istorija – kolektyvinę kūrybą, t. y. liaudies kultūrą, kolektyvines elgsenas, jausenas, išgyvenimus ir vizijas. Svarbiausią įtaką idėjų istorijai padarė I. Berlinas, kurio veikaluose politinė teorija susipynė su filosofijos, kultūros, meno, mokslo istorijos ir sociologijos problematika. Jis nagrinėjo šviečiamųjų ir romantizmo idėjų genezę, vakarietiškų idėjų, ideologijų ir tapatybės modelių dramatiškus susidūrimus 19 amžiaus Vakarų Europoje ir Rusijoje. I. Berlino veikalai padėjo galutinai suformuoti idėjų istoriją kaip savarankišką discipliną, plėtojo socialinę, politikos ir moralės filosofiją, stiprino humanitarinių ir socialinių mokslų sąsajas. Idėjų istoriją plėtojo V. Kavolis, A. Štromas, L. Donskis, Z. Norkus.
L: I. Berlin Vienovė ir įvairovė: Žvilgsniai į idėjų istoriją Vilnius 1995; L. Dumont Esė apie individualizmą: Modernioji ideologija antropologiniu požiūriu Vilnius 2002; A. O. Lovejoy The Great Chain of Being: A Study of the History of an Idea Cambridge 1970; L. Dumont From Mandeville to Marx: The Genesis and Triumph of Economic Ideology London–Chicago 1977; F. L. Baumer Modern European Thought: Continuity and Change in Ideas, 1600–1950 New York 1977.
313