idilė

idlė (gr. eidyllion – paveikslėlis), literatūros žanras – nedidelis eiliuotas kūrinys, kuriame vaizduojamas jaukus ir laimingas kaimo žmonių (ypač piemenų ir žemdirbių) gyvenimas gamtos prieglobstyje. Artimi žanrai – bukolika, eklogė, pastoralė. Idilėje poetizuojamas draugiškumas, taikingumas, žmogiškumas; būdinga giedra nuotaika, švelnus humoras, dažna dialogo forma. Vaizduojama uždara erdvė (miško aikštelė, sodas, sala), apsaugota nuo išorės, bet pažįstanti liūdesį ir mirtį. Idilė atsirado 3 a. pr. Kr. antikinėje literatūroje (pradininku laikomas graikų poetas Teokritas). Graikų ir romėnų (pirmiausia Vergilijaus) tradicijomis grindžiama idilė buvo paplitusi Renesanso, baroko, klasicizmo ir sentimentalizmo poezijoje. Žymesni idilės kūrėjai: S. Gessneris (Šveicarija), J. H. Vossas (Vokietija), A. Chénier (Prancūzija), A. Sumarokovas, V. Žukovskis (Rusija). Nuo romantizmo laikų idilės žanras transformuojamas nuo utopijos istorijos link, pasitelkiant parodiją ir ironiją. Idilę bandė atgaivinti parnasiečiai.

Idilė lietuvių literatūroje

Lietuvių literatūroje idilė buvo populiari 19 a. pradžios ir vidurio poezijoje. Jų parašė A. Klementas (ciklas Sodžių darbai), A. Strazdas, D. Poška, A. Savickis, anoniminiai 19 a. autoriai. Idiliškos nuotaikos žymu kai kuriuose Šatrijos Raganos kūriniuose (apsakymas Idilija). 20 a. poezijoje naudojama idilės stilistika. A. Miškinio eilėraščių cikle Žiemos idilės (1938), J. Meko eilėraščių cikle Semeniškių idilės (1948), Just. Marcinkevičiaus eilėraštyje Rytas Lietuvoje. Idilė ir kituose vyrauja harmonijos, ramybės ir paprastumo ilgesys.

253