idiofònai (gr. idios – savas, savitas + phōnē – garsas), muzikos instrumentų rūšis – saviskambiai muzikos instrumentai. Garsus sukelia virpanti instrumento medžiaga (virpa visas instrumentas arba tik jo dalis). Pagal garso susidarymo būdą yra beldžiamieji, kratomieji, mušamieji, sutrenkiamieji, grandomieji, gnaibomieji, frikciniai, vėjiniai, pučiamieji. Beldžiamaisiais idiofonais (džingulis, klumpės, lazda, vamzdis, išgaubta lenta) beldžiama į kietą paviršių, kratomieji idiofonai (barškutis, gūdas, kabučiai, kleketas, kratukas, rinkinė, skrabalas, varpeliai, žvangutis, žvanguliai) kratomi rankomis arba kitaip, mušamieji idiofonai (čelesta, gongas, kariljonas, modifikuoti skrabalai, stebulė, tabalai, trikampis, varpas, vibrafonas, žvejų lenta) mušami specialiais muštuvėliais, sutrenkiamųjų idiofonų (kastanjetės, lėkštės, litofonas, šaukštai) dvi ar kelios vienodos instrumento dalys sutrenkiamos viena į kitą, grandomųjų idiofonų (giras, rumbė, terkšlė) kietu daiktu braukomas rantytas instrumento paviršius, gnaibomųjų idiofonų (dambrelis, sansa) gnaibomas elastingas instrumento liežuvėlis, frikcinių idiofonų (dvilentė, lazdelės, muz. pjūklas, stiklo armonika) dvi instrumento dalys trinamos viena į kitą, instrumentas braukomas stryku, trinamas pirštais, vėjiniai idiofonai (vėjo varpeliai) vėjo pučiami daužosi vienas į kitą arba daužosi jų detalės. Kartais pučiamaisiais idiofonais vadinamos visos armonikos. Gnaibomieji ir pučiamieji idiofonai dar vadinami hemiidiofonais. Vienų idiofonų (čelestos, vibrafono, marimbos) garso aukštis yra fiksuotas, kitų (trikampio, lėkščių, terkšlės) – nefiksuotas. Pagal garso pobūdį vieni idiofonai (kastanjetės, lėkštės, trikampis) skiriami prie ritminių koloristinių muzikos instrumentų, kiti (čelesta, vibrafonas) – prie melodinių. Kai kurie melodiniai idiofonai (čelesta, kariljonas) turi klavišų mechanizmą. Idiofonų garsą sustiprina, tembrą įvairina rezonatoriai (instrumento korpusas, tuščiaviduriai indai, muzikanto burnos ir krūtinės ląstos ertmė, žemės įduba).
1352