idžtihadas

idžtihãdas (< arab.), islame – metodas, kuriuo remiantis sprendžiami fikho klausimai; trečiojo rango mudžtahido (teologo, turinčio teisę savarankiškai spręsti nenagrinėtus klausimus) sprendimas. Pranašo Mahometo sekėjų sprendimai laikomi teisingaisiais. Kaip kryptingos teisinės veiklos šaka ėmė klostytis 7 a. pabaigoje, kilus aschabų nesutarimams aiškinant Mahometo žodžius ir veiksmus, t. p. atsiradus teisinėms problemoms, kintant musulmonų bendruomenės gyvenimo sąlygoms. Atliekant idžtihadą įvertinamas pasirinktas teisės šaltinis (kaip jame klasifikuojami argumentai, kokie taikomi metodai, kokie klausimai buvo kelti) ir išvedamos įvairios sprendimų formulės. Mudžtahidas privalo mokėti arabų kalbą, mintinai Koraną, suną, jos komentarus ir chadisus (iki 3000), suprasti, kodėl fikho pagrindiniai klausimai aiškinami vienaip ar kitaip. Mudžtahidų pagrindiniai centrai buvo Basra, Beirutas, Damaskas, Kufa, Medina, Meka. Sunitų ortodoksinių teologijos ir teisės mokyklų šalininkai (chanifitai, hanbalitai, malikitai ir šafiitai) laikosi nuomonės, kad islamo teisės pagrindinių normų formulavimas baigtas 10 amžiuje.