eigos, teisė svetimoje žemėje naudotis pievomis, ežerais, upėmis, medžiais, drevėmis. 14–18 a. galiojo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Atsirado alodui 13 a. skverbiantis į almendą. Almendoje 14 a. pabaigoje–15 a. pirmoje pusėje įsitvirtinus senjoro (didžiojo kunigaikščio, žemvaldžio) realiai nuosavybės teisei, alodininkams, pradėjusiems naudotis naudmenomis, bet nespėjusiems jose įsitvirtinti, jomis naudotis likdavo įeigų teisė. Ji visiškai susiklostė 15 a. antros pusės teismų praktikoje, buvo patvirtina Pirmojo Lietuvos Statuto (1529).
Įeigomis naudojosi visų luomų žmonės: bajorai, dvasininkai, miestiečiai ir valstiečiai. Įeigų teisės svarbiausia taisyklė: žemės savininkas neturi kenkti įeigų objektui, įeigų objekto savininkas – žemei. Įeigomis buvo disponuojama kaip ir žeme. Dėl sunkiai nustatomų įeigų ribų dažnai kildavo ginčų. 16–18 a. kaimynai įeigų ribas išlygino, dalį jų perleido vieni kitiems, todėl dauguma įeigų buvo panaikinta.
19 a. iš valstiečių įeigų susidarė servitutai.
683