ietigalis

bronzos amžiaus įmoviniai ietigaliai

ietgalis (archeologijoje), ieties antgalis, smaigalys. Žinomas nuo akmens amžiaus. Iš pradžių ieties vienas galas buvo nusmailinamas arba apdeginamas, vėliau prie jo pradėta tvirtinti 20–30 cm, kartais 40–60 cm, ilgio ietigalį. Ankstyviausi ietigaliai gaminti iš titnago, vėliau kaulo ir rago, o paplitus metalams juos imta lieti iš bronzos ir žalvario, kaldinti iš geležies ir galiausiai iš raštuoto Damasko plieno; kai kurių ietigalių įmovos buvo inkrustuojamos brangiaisiais metalais. Pagal formą ir tvirtinimo prie koto būdą ietigaliai skirstomi į įmovinius ir įtveriamuosius. Ietigalį sudaro plunksna ir įmova arba įtvaras. Labiausiai buvo paplitę ietigaliai su karklo lapo pavidalo ir rombo formos plunksnomis. Kiek rečiau naudoti ietigaliai su profiliuotomis ištęsto trikampio formos ir lanceto pavidalo plunksnomis, kurių skersinis pjūvis – lęšio, rombo, ištęsto rombo formos, arba su briauna. Svaidomųjų iečių ietigaliai daryti su viena arba dviem užbarzdomis (jos kliudė ištraukti ietį iš kūno arba skydo).

Lietuvoje

geležies amžiaus įmoviniai ietigaliai

Lietuvoje paleolite, mezolite ir neolite naudoti įtveriamieji titnaginiai (lauro lapo pavidalo, trikampiai), smailūs ir siauri kauliniai ar raginiai ietigaliai. Bronzos amžiuje pradėta gaminti įmovinius žalvarinius ir į juos panašius kaulinius ietigalius. Geležies amžiuje paplito įmoviniai, rečiau įtveriamieji geležiniai ietigaliai. Pirmo tūkstantmečio pirmai pusei būdingi ietigaliai su plačiomis (dažnai iškilia briauna) plunksnomis. Naudoti karklo, lauro lapo, trikampio profiliuotomis ir pailgos širdies formos plunksnomis ietigaliai. Nuo antro tūkstantmečio pradžios paplitus šarvams, imta gaminti plieninius ietigalius su siaura, ilga arba trumpa rombine plunksna, 11–12 a. naudoti Damasko plieno ietigaliai. 2 a.–16 a. pradžioje ietigalių randama kapinynuose, piliakalniuose ir gyvenvietėse; 2–16 a. kapuose dažniausiai randama po du ir daugiau skirtingų formų geležinių ietigalių.

2081