ietis
etis, duriamasis ir svaidomasis ginklas. Ją sudaro 1,5–2,0 m ilgio medinis kotas ir ant jo užmautas arba į jį įtvertas titnaginis, kaulinis ar raginis, metalinis (bronzinis, žalvarinis, geležinis ar plieninis) antgalis – ietigalis. Baltų žemėse duriamąsias ietis pradėta naudoti akmens amžiuje. Pirmosios ietys buvo ilgos ir tiesios, 2–4 cm skersmens viename gale nusmailintos medinės lazdos, kartais smailusis galas apdegintas. Vėliau prie vieno jų galo pradėta tvirtinti 20–30 cm ilgio, kartais 40–60 cm ilgio įvairių formų antgalius. Atsiradus šaunamiesiems ginklams ietis imta naudoti vis rečiau, ilgainiui naudotos kaip simbolinis ginklas.
Lietuvoje
Ietis naudota nuo akmens amžiaus. Paleolite, mezolite ir neolite naudotos duriamosios ietys su titnaginiais, smailiais ir siaurais kauliniais ar raginiais, bronzos amžiuje – žalvariniais ir kauliniais ietigaliais.
Geležies amžiuje ietis tapo svarbiausiu ginklu; plačiausiai naudotos ietys su geležiniais ietigaliais. Nuo antro tūkstantmečio pradžios paplitus šarvams, ietims imta gaminti plieninius antgalius; 11–12 a. naudoti Damasko plieno ietigaliai. 15–17 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė buvo ginkluota 3 tipų ietimis (jos skyrėsi ilgiu): trumpomis su užbarzdomis, vidutinėmis ir didelėmis. 18 a. ietimis buvo ginkluoti ulonai. 2 a.–16 a. pradžioje iečių dalių – antgalių (kotai neišliko) randama kapinynuose (dėtos kaip įkapės į vyrų kapus), piliakalniuose ir gyvenvietėse; 2–16 a. kapuose dažniausiai randama po du ir daugiau įvairių formų geležinius ietigalius. 9–13 a. ieties kotas kartais buvo puošiamas žalvarinėmis apvijomis (jų rasta Laivių, Pryšmančių, Gintališkės, Girkalių, Palangos kapinynuose).
viduramžių ietys
2081