Ievà, Biblijos personažas. Adomo žmona. Judaizme, krikščionybėje (šventė – gruodžio 24) ir islame – pirmoji moteris, visos žmonijos pramotė. Pr 1, 1–2, 4 a pasakojama, kad vyras ir moteris buvo Dievo sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Pr 2, 4 b–25 aprašoma, kaip iš miegančio žmogaus šonkaulio (šono) buvo sukurta moteris kaip žmona (hebrajiškai ’išāh) ir tuo pačiu jis tapo vyru (hebrajiškai ’iš). Fonetinis šių hebrajų kalbos žodžių panašumas išreiškė vyro ir moters (žmonos) integralumą bei lygiavertiškumą. Žalčio sugundyta ji suvalgė ir vyrui davė valgyti vaisių nuo pažinimo medžio; Dievui pasiteisino apkaltindama žaltį. Po nuopuolio Adomas pavadino ją Ieva (hebrajiškai havvah – kuri teikia gyvybę); juos abu Dievui išvarius iš rojaus Ieva pagimdė Kainą ir Abelį, pastarajam mirus, – Setą.
Ieva (dailininko Michelangelo freskos, 1508–12, Siksto koplyčioje Vatikane fragmentas)
Pasak legendų, Ieva palaidota Golgotoje šalia Adomo. Krikščionybėje Ievos ir Adomo nuodėmės padariniai (gimtoji nuodėmė) yra žmonijos pirmapradės harmonijos su Dievu ir nemirtingumo praradimas, moterims dar ir gimdymo skausmai, paklusnumas vyrui bei jo geismas. Judaizme siužetas apie Ievą interpretuojamas targumuose, apokrifuose, pseudoepigrafuose, midrašuose; šiuose pabrėžiama Ievos kaltė.
Naujajame Testamente Ieva minima kaip žmogiškos prigimties, lengvai pasiduodančios pagundai simbolis (2 Kor 11, 3). Justinas ir Irenėjas Lionietis Ievą priešpriešino Švč. Mergelei Marijai (kaip naujajai Ievai). Šiuolaikinėje biblinėje teologijoje pabrėžiama, kad moterys tapo pavaldžios vyrams tik po Ievos nuopuolio, tai nebuvo pirminis Dievo planas.
Ikonografijoje vaizduojama su Adomu, dažniausiai prie pažinimo medžio.
565