Simonaitýtė Ieva 1897 01 23Vanagai (Priekulės vlsč., Klaipėdos apskr.) 1978 08 27Vilnius, lietuvių rašytoja. Žymiausia Mažosios Lietuvos gyvenimo vaizduotoja lietuvių prozoje. Vaikystėje susirgusi kaulų džiova nelankė mokyklos, mokėsi savarankiškai. Vertėsi siuvėjos amatu. Dalyvavo Klaipėdos krašto lietuvių kultūrinėje veikloje, priešinosi germanizacijai. Nuo 1914 bendradarbiavo lietuvių periodinėje spaudoje. 1921 persikėlusi į Klaipėdą dirbo mašininke, vertėja. Nuo 1936 atsidėjo vien literatūriniam darbui. 1939 Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą apsigyveno Kaune. Nuo 1963 gyveno Vilniuje (vasaromis – Priekulėje).
Ieva Simonaitytė
Kūryba
Literatūrinę kūrybą pradėjo veikiama I pasaulinio karo įspūdžių. Pirmąjį eilėraštį Ak, karas, karas išgąstingas išspausdino 1914 laikraštyje Tilžės keleivis. Dar bendradarbiavo dienraštyje Prūsų lietuvių balsas, laikraščiuose Lietuviška ceitunga, Rytojus, Klaipėdos krašto žodis, Lietuvos keleivis. Evutės, Eglaitės, Sesutės slapyvardžiais Klaipėdos ir Tilžės laikraščiuose paskelbė eilėraščių, apybraižų, apsakymų.
Išpopuliarėjo pirmuoju romanu Aukštujų Šimonių likimas (1935 92015, Lietuvos valstybinė lilteratūros premija; inscenizacija Urtė pastatyta 1977 Lietuvos televizijoje), kuriame pasakojama apie Mažosios Lietuvos lietuvių tragišką likimą 18–19 a., gvildenama etninio charakterio problematika, atskleidžiama vienos giminės kelių kartų dvasinė ir ekonominė evoliucija, tautinės ir dorovinės savimonės menkėjimas vokiečių kolonizacijos sąlygomis, idealizuojama savo krašto žmonių ir buities vaizdai, aukštinamos tautos dvasinės vertybės. Romane plėtojamos neoromantinės lietuvių prozos tradicijos. Autentiškais faktais grįstame romane Pavasarių audroj (1938 21953) vaizduojama Klaipėdos krašto lietuvių tautinis sąmonėjimas 20 a. pradžioje. Romane Be tėvo (1941) plėtojama betėvio vaiko sunkios dalios tema, pereinama nuo romantinės prie realistinės pasaulėjautos. Pokario metų apysakų rinkinyje Apysakos (1948) smerkiama karas, nacizmas. Apysakoje Pikčiurnienė (1953 51980) kaimo despotiškos moters valstietės paveikslas (jis traktuojamas satyriškai) pateiktas 20 a. pradžios visuomeninių politinių įvykių fone.
Daugiaplaniame psichologiniame romane Vilius Karalius (2 knygos 1939–56 72011, LSSR valstybinė premija 1958) vaizduojama turtėjančių valstiečių šeimos patriarchalinis gyvenimo būdas ir jo irimas, parodyta šeimos narių ir samdinių skirtinga dvasinė evoliucija, kiekvieno veikėjo gyvenimo linijoje parenkami didžiausios laimės ir didžiausio nuopuolio vaizdai, išryškinamas personažų savitumas; romano antrojoje dalyje viena pirmųjų lietuvių prozoje pavartojo vidinio monologo formą. Autobiografinėje trilogijoje …O buvo taip (1960), Ne ta pastogė (1962), Nebaigta knyga (1965), memuarinėje knygoje Gretimos istorijėlės (1968) daugiausia pasakojama vaikystės, paauglystės įspūdžiai. Romane Paskutinė Kūnelio kelionė (1971) vaizduojama Klaipėdos krašto lietuvių gyvenimas II pasaulinio karo ir pokario metais, lietuvių šeimų emigracijos į Vokietiją istorija. Dar išleista autobiografinis pasakojimas vaikams Meilutis ir Gužiukas (1967).
Ievos Simonaitytės paminklas Šventvakarių Ėvė Priekulėje (1997, skulptorė D. Matulaitė)
Kūriniams būdinga ryškus etninis koloritas, lietuvių tautinės savigarbos, priešinimosi germanizacijai kėlimas, dorovinės problemos, gilinimasis į žmogaus asmenybės dvasinę vertę. Kūriniai išversti į anglų, estų, latvių, lenkų, rusų, vokiečių ir kitas kalbas.
Atminimo įamžinimas
Apie rašytoją sukurtas dokumentinis filmas Ieva Simonaitytė (1970, režisierius R. Verba), dokumentinė apybraiža Ėvė: Mažosios Lietuvos rašytoja (2017). Priekulėje nuo 1984 veikia I. Simonaitytės memorialinis muziejus. 1987 įsteigta I. Simonaitytės literatūrinė premija.
Apdovanojimai
Lietuvos valstybinė literatūros premija (1935), LSSR valstybinė premija (1958).
R: Raštai Vilnius 6 t. 1956–58; Raštai 7 t. Vilnius 1987–2003. L: R. Dambrauskaitė Ievos Simonaitytės kūryba Vilnius 1958, Ieva Simonaitytė Vilnius 1968; V. Kubilius Ievos Simonaitytės kūryba Vilnius 1987.
2271