Igárka (Игарка, Igarka), miestas Rusijos šiaurėje, Krasnojarsko krašte. 3634 gyventojai (2021). Miestas įsikūręs už Šiaurės poliaračio, Jenisiejaus dešiniajame krante, apie 670 km nuo jo žiočių. Upių uostas (įplaukia jūrų laivai). Oro uostas. Miško ruošos, maisto (žuvų) pramonė. Jūrų laivyno hidrografijos bazė. Rusijos mokslų akademijos Sibiro skyriaus daugiamečio įšalo mokslinių tyrimų stotis (įkurta 1930); joje 1965 įkurtas daugiamečio įšalo muziejus. Eksperimentinės medicinos (skorbuto tyrimų) instituto filialas. Šiaurės tautų pedagoginė mokykla. Šiaurės įsisavinimo istorijos muziejus.
Igarkos miesto administracijos pastatas (2015)
Istorija
Igarka įkurta 1929. Pastatyta sovietinių lagerių kalinių ir tremtinių. Pirmąją lentpjūvę ir barakus 1929 pastatė išbuožinti rusų ūkininkai. Naudojant nemokamą ar menkai mokamą politinių kalinių ir tremtinių darbo jėgą Igarka buvo sparčiai plečiama. Greitai virto viso Jenisiejaus baseino medienos pirminio perdirbimo (pjovimo ir kita) centru; dalį medienos ruošdavo eksportui. Miesto teisės nuo 1931. Iki 1956 Igarka buvo vienas stambių SSRS tremties ir įkalinimo centrų.
1412
Lietuviai
lietuviai tremtiniai Igarkos lentpjūvėje (1955)
1948 06–07 į Igarką iš SSRS okupuotos Lietuvos atgabenta 3 ešelonai tremtinių (6–8 tūkstančiai žmonių; kitais duomenimis, 4 ešelonai, 8–10 tūkstančių žmonių). Kelionėje vienas ešelonas patyrė avariją; per ją keli šimtai tremtinių žuvo arba buvo sužaloti. Vėliau daugiau lietuvių į Igarką atkelta iš kitų Krasnojarsko krašto tremties vietų. Igarkoje kaip tremtiniai gyveno iš Norilsko ir kitų lagerių paleisti buvę politiniai kaliniai (tarp jų pulkininkas V. Sidzikauskas). Dauguma lietuvių dirbo miško pramonės kombinate: rąstų ir lentų sandėliuose, lentpjūvėse, stalių dirbtuvėse, garažuose, prieplaukoje. Kartu su kitų tautybių tremtiniais (beveik visi Igarkos gyventojai tuomet buvo tremtiniai) ardė sielius, traukė iš Jenisiejaus ir krovė rąstus, pjovė lentas, krovė jas į rietuves, baržas, laivus. Dirbo 2–3 pamainomis, visą parą, dažnai be poilsio dienų. Dirbo ir vaikai (pvz., apie 100 lietuvių paauglių dirbo laivų statykloje). Dalis žmonių dirbo statybose, miesto įmonėse (daugiausia pagalbinius darbus), tiesė Igarkos–Salechardo geležinkelį (nebaigtas tiesti). Tremties sąlygos nepaprastai sunkios: klimatas poliarinis (žiema trunka beveik 9 mėnesius, šaltis iki –60 °C, nuolat pučia stiprūs vėjai); daugiametis įšalas. Pirmaisiais metais nuo bado, šalčio, ligų mirė 1000–1500 (kitais duomenimis, apie 3000) lietuvių (daugiausia vaikai ir seneliai); daug jų žuvo, susižalojo darbe. Už bandymą bėgti, lietuviškų dainų dainavimą, antisovietines kalbas bei kita daug tremtinių suimta ir įkalinta lageriuose. Igarkos vaikų namuose gyveno kelios dešimtys lietuvių vaikų.
Iš pradžių tremtiniai gyveno barakuose, 1949 10 šeimos persikėlė į 52 namelius (vadinamasis Litovskij gorodok; dabar sunykęs), kitos šeimos vėliau gavo po atskirą kambarį barakuose. 1951–56 lietuviai turėjo chorą (vadovai S. Valaikis, B. Dūda), tautinių šokių būrelį (vadovė R. Eimontaitė) ir pučiamųjų orkestrą (1953 ir 1954 lietuvių kolektyvai dalyvavo miesto dainų šventėse). Igarkoje buvo 3 lietuvių kapinės, vienose jų – apie 1000 lietuvių kapų (tai vienos didžiausių lietuvių tremtinių kapinių buvusios SSRS teritorijoje). 1956–61 dauguma lietuvių grįžo į Lietuvą. 1989–90 į Igarką iš Lietuvos buvo nuvykusios kelios palaikų parvežimo ekspedicijos.
1989 Igarkoje tebegyveno apie 270 lietuvių ir lietuvių kilmės žmonių. Igarkos lietuvių krepšinio komanda Žalgiris (vadovas A. Daugnora) 1990 buvo atvykusi į Lietuvą. Daug lietuvių į Lietuvą grįžo po 1990. 1992 įkurta Igarkos lietuvių sąjunga (1993 turėjo apie 50 narių).
1077