Ignas Šlapelis (1931, fotografė Veronika Šleivytė)
Šlapẽlis Ignas 1881 02 12Bugailiškiai (Šimonių vlsč.) 1955 06 03Čikaga, lietuvių dailėtyrininkas, tapytojas. 1899–1904 mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. Supratęs neturįs pašaukimo išvyko į Krokuvą, čia Dailės akademijoje studijavo tapybą ir meno istoriją, Jogailos universitete – filosofiją. Draugijos Rūta Krokuvoje vienas steigėjų (1904). 1905–09 dailės, meno istorijos ir filosofijos žinias gilino Dailės mokykloje ir Sorbonoje Paryžiuje, Florencijos ir Romos universitetuose. 1910 grįžo į Lietuvą. Dalyvavo I pasauliniame kare, iki 1921 gyveno Rusijoje. 1921–22 dėstė Saulės mokytojų seminarijoje ir Aukštuosiuose piešimo kursuose Kaune, nuo 1922 – Kauno meno mokykloje (1929–40 direktorius), 1940–44 Kauno taikomosios dailės institute (iki 1941 Kauno taikomosios dailės mokykla). 1944 pasitraukė į Vokietiją, nuo 1948 gyveno Čikagoje.
Parašė knygą Meno istorijos metmenys (1930), Rymo katalikų bažnyčios meno istorija (1935), dailėtyros straipsnių Lietuvos ir užsienio lietuvių spaudoje (itin daug apie M. K. Čiurlionį). Patyrė H. A. Taine’o įtaką. 20 a. naujus dailės reiškinius I. Šlapelis vertino istoriniu požiūriu iš pozityvizmo pozicijų, vadovavosi kultūros sociologine koncepcija, akcentavo meno visuomeninę paskirtį, bet pripažino santykinį jo savarankiškumą. Reiškėsi ir kaip dailininkas (parodose dalyvavo nuo 1914), daugiausia nutapė realistinių peizažų (Ruduo, Kelias miške, Nemuno slėnis). Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Vytauto Didžiojo 4 laipsnio ordinas (1931).
I. Šlapelis. Vilkija (aliejus, 20 a. pirma pusė, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
I. Šlapelis. Peizažas (aliejus, 20 a. pirma pusė, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
2778