Igor Stravinskij

Igor Stravinskij

Igor Stravinskij

Stravinskij Igor (rus. Игорь Стравинский, Igoris Stravnskis) 1882 06 17Oranienbaum (dabar Lomonosov, prie Sankt Peterburgo) 1971 04 06Niujorkas (palaidotas Venecijoje), rusų kompozitorius, pianistas, dirigentas. 1891–99 mokėsi skambinti fortepijonu pas A. Snetkovą ir L. Kašperovą. 1900–05 Sankt Peterburgo universitete studijavo teisę ir savarankiškai mokėsi muzikos teorijos (1901–03 pas F. Akimenko ir V. Kalafatį). 1903–08 kompozicijos, instrumentuotės ir muzikos analizės mokėsi pas N. Rimskį‑Korsakovą. 1909 pradėjo bendradarbiauti su S. Diagilevu, kuris užsakė jam sukurti baletą. Išgarsėjo po pirmojo baleto Ugnies paukštė (Žar‑Ptica / L’Oiseau de Feu, M. Fokino scenarijus ir choreografija, 1909, Lietuvoje pastatyta 1929) premjeros Paryžiuje (1910). 1910–14 gyveno Ustyluhe (Voluinės gubernija) ir Paryžiuje, dažnai išvykdamas į savo baletų spektaklius (statė S. Diagilevo Rusų sezonų trupė Šveicarijoje ir kitur).

Paryžiuje susipažino su M. Raveliu, G. Fauré, C. A. Debussy, M. de Falla; su N. Rerichu pradėjo kurti baleto Šventasis pavasaris (Vesna sveščennaja / Le Sacre du Printemps 1911, pastatytas 1913 Paryžiuje, Lietuvoje pastatytas 2000), su A. Benua – baleto Petruška (1910, pastatytas 1911 Paryžiuje) scenarijus. 1913 dalyvavo baleto Šventasis pavasaris premjeroje Paryžiuje.

1914–20 gyveno Šveicarijoje (Morges’e), 1920–40 – Prancūzijoje, bendravo su E. Satie, P. Picasso, A. Gide’u, J. Cocteau ir kitais. 1915 Ženevoje debiutavo kaip dirigentas (dirigavo Ugnies paukštę), 1924 Paryžiuje – kaip pianistas (skambino savo koncertą fortepijonui ir pučiamųjų orkestrui, 1923). Koncertavo kaip dirigentas ir pianistas Europoje (1934 kaip pianistas Kaune), Jungtinėse Amerikos Valstijose (1925, 1936, 1939), Rusijoje. Nuo 1940 gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose (1940–69 Holivude, 1969–71 Niujorke).

Kūryba

Kūryboje ryškūs 3 stilistiniai laikotarpiai: ankstyvasis (iki 1923, dar vadinamas rusiškuoju), neoklasicistinis (1923–53), serijinis (nuo 1953). Ankstyvuoju laikotarpiu sukūrė kūrinių rusiškomis temomis. Iki 1909 sukurtiems kūriniams įtakos turėjo N. Rimskio‑Korsakovo, M. Musorgskio, P. Čaikovskio muzika, impresionizmo stilius. Klostėsi ir originalus I. Stravinskio muzikos stilius, pagrįstas rusų tautosakos motyvais, miesto buitinių dainų intonacijomis, archajiškų pagoniškų apeigų ir liaudies švenčių (Užgavėnių, Kupolinių) motyvais (baletai Šventasis pavasaris, Petruška, Kareivio istorija / Istorija soldata / L’Histoire de Soldat, I. Stravinskio ir Ch. F. Ramuz scenarijus, pastatytas 1918 Lozanoje, Pasaka apie Lapę, Gaidį, Katiną ir Aviną / Baika pro Lisu, Petucha, Kota da Barana, I. Stravinskio scenarijus, pastatytas 1917 Paryžiuje). Kūriniai raiškios melodikos, spalvingos instrumentuotės (I. Stravinskis laikomas instrumentuotės meistru); kai kurie turi džiazo elementų (Kareivio istorija).

Neoklasicistinio laikotarpio bruožai, pradėję klostytis apie 1920 (baletas Pulčinela / Pulcinella, scenarijus pagal 18 a. italų rankraštį, G. B. Pergolesi kūrinių temomis, pastatytas 1920 Paryžiuje), įsitvirtino 1923 (oktetas pučiamiesiems, koncertas fortepijonui ir pučiamųjų orkestrui). Neoklasicistiniuose sceniniuose kūriniuose vyravo barokui būdinga antikinės mitologijos tematika (dažniausiai senovės graikų), vokaliniuose – bel canto stilius, Biblijos siužetai ir tekstai (daugiausia lotynų kalba), instrumentiniuose – Renesanso, baroko, klasicizmo epochų ir džiazo muzikos bruožai. Kūriniai pagrįsti funkcinės harmonijos, modalių ir atonalių sąskambių deriniais, naudojamos Renesanso ir baroko kontrapunkto technikos, stilizuotos melodinės struktūros, ritmikos, muzikinės formos, instrumentuotė, jie skirti nedideliems atlikėjų ansambliams; vertingiausi – opera oratorija Karalius Edipas (Car Edip / Oedipus Rex, I. Stravinskio ir J. Cocteau libretas pagal Sofoklio tragediją, 1926, pastatyta 1927 Paryžiuje, 2006 pastatyta Klaipėdos muzikiniame teatre), baletas alegorija Fėjos bučinys (Le Baiser de la fée, P. Čaikovskio kūrinių temomis, I. Stravinskio scenarijus H. Chr. Anderseno pasakos Sniego karalienė motyvais, pastatytas 1928 Paryžiuje), melodrama Persefonė (Perséphone, A. Gide’o scenarijus, 1933, pastatyta 1934 Paryžiuje), Psalmių simfonija (Symphony of Psalms, pagal ST, 1930), koncertas smuikui ir orkestrui (1931), baletas Orfėjas (Orpheus, I. Stravinskio scenarijus, 1947, pastatytas 1948 Niujorke), opera Palaidūno nuotykiai (Pochoždenija povesy, ili Karjera mota / The Rake’s progress, W. H. Audeno ir Ch. Kallmano libretas, pagal J. Hogarto raižinius, pastatyta 1951 Venecijoje).

Vėlyvojoje kūryboje išryškėjo stilių įvairovė, vieno stiliaus paieškos. 20 a. 5 dešimtmečio pabaigoje–6 dešimtmečio pradžioje I. Stravinskis derino atonalios dodekafonijos ir tonalumo elementus, sukurdamas vadinamąjį ribotos dodekafonijos metodą (Mišios mišriam chorui ir dvigubam pučiamųjų kvintetui, 1944). Šio laikotarpio kūriniai pagrįsti liturginėmis temomis ir siužetais, muzika rūsti, gausu sudėtingų, komplikuotų poliritminių ir politonalinių, koloristinių struktūrų; reikšmingiausi – Canticum Sacrum ad honorem Sancti Marci nominis (pagal ST lotynišką tekstą, 1956), baletas Agonas (pastatytas 1957 Los Andžele), Requiem canticles mecosopranui, bosui, chorui ir orkestrui (1965).

Knygos

Parašė knygas Mano gyvenimo kronika (Chroniques de ma vie 2 t. 1935, rusų kalba Chronika moej žizni 1963), Muzikos poetika (Poétique musicale 1942).

Apdovanojimai

6 Grammy apdovanojimai (tarp jų – už visą kūrybą, 1987).

L: D. de Paoli Stravinsky. The Composer and his Works Berkley–Los Angeles 1966; V. Smirnov Tvorčeskoe formirovanie I. F. Stravinskogo Leningrad 1970; V. Stravinsky, R. Craft Stravinsky in Pictures and Documents New York 1978; M. S. Druskin I. Stravinskij. Ličnost′, tvorčestvo, vzgljady Leningrad 1982; R. Craft A Stravinsky Scrapbook 1940–1971 London 1983.

1915