gūdis, ilgalaikiu kartojimu išmoktas ir automatizuotas veiksmas arba veikla (veiksmų visuma). Pagal atliekamų veiksmų pobūdį įgūdžiai skirstomi į mąstymo (pavyzdžiui, automatizuotas anksčiau spręsto uždavinio sprendimo veiksmas, būdas), kalbėjimo, suvokimo, arba percepcinius (gerai žinomo, ne kartą anksčiau suvokto dalyko savybių automatizuotas jutiminis atspindėjimas), motorinius (automatizuoti judesiai, pavyzdžiui, teksto rinkimas klaviatūra, naudojimasis atsuktuvu ar kitu įrankiu), socialinius (pavyzdžiui, nekalbinio bendravimo). Motoriniai įgūdžiai apima mąstymo ir suvokimo įgūdžius ir yra jų reguliuojami. Dar skiriami ištisiniai automatizuoti įgūdžiai, susidarantys nesuvokiant jų komponentų, ir dalimis automatizuoti įgūdžiai, kurie susidaro iš anksto suvokiant veiksmo komponentus. Dalimis automatizuotus įgūdžius lengviau sąmoningai kontroliuoti, tobulinti, keisti. Įgūdžiams susidaryti padeda ir empiriniai veiksniai: motyvacija, mokslumas, mokymosi pažanga, pratybos, pastiprinimas, viso veiksmo mokymasis iš karto arba dalimis. Operacijos išmokstama išsiaiškinus jos turinį, tolydžiai pereinant nuo vieno išmokimo lygmens prie kito. Operacijos turinio išsiaiškinimą lemia žmogaus branda, žinios, mokėjimas, aiškinimo būdai. Įgūdžių netenkama (jie deautomatizuojasi) ilgesnį laiką neatliekant pratybų. Laikinai įgūdžiai gali susilpnėti dėl nuovargio, nemigos, ligos.
1820 vokiečių astronomo F. W. Besselio (1784–1846) pradėtus laiko trukmės nustatymo įgūdžių tyrimus tęsė mokymosi psichologijos krypties (biheiviorizmo, neobiheiviorizmo, I. Pavlovo mokyklos, kognityvinėss psichologijos) atstovai. Daugiausia įgūdžius tyrė taikomosios psichologijos sričių – inžinerinės psichologijos (arba žmogiškųjų veiksnių) ir ergonomikos, socialinės psichologijos, kalbos psichologijos – mokslininkai.
1868