Kalynec Ihor (ukr. Ігор Калинець; Ihoris Kalýnecis) 1939 07 09Chodoriv (Lvovo sr.), ukrainiečių rašytojas, disidentas. Ukrainos Helsinkio grupės narys. 1961 baigė Lvovo universitetą (ukrainiečių filologiją). Dirbo Lvovo srities archyve. 1972 suimtas, apkaltintas antisovietine propaganda ir nuteistas 6 metus kalėti bei 3 metams tremties. Kalėjo Šiaurės Urale, Užbaikalėje. 1981 grįžęs į Ukrainą redagavo Kultūros fondo Lvovo srities skyriaus žurnalą. Eilėraščių rinkinys Kupolės ugnis (Vogon′ Kupala 1966) vienintelis oficialiai išleistas sovietų Ukrainoje. Eilėraščių rinkiniai Lėlių teatro atidarymas (Vidčynennja vertepu 1969), Apibendrinant tylėjimą (Pidsumovujučy movčannja 1971), Kaliausės karūnavimas (Koronuvannja opudala 1972) iki 1991 buvo platinami savilaidos būdu. Dar išleido apysaką Melskimės tolimoms žvaigždėms (Molimos′ zorjam dal′nim, parašyta 1972, išleista 1994), eilėraščių rinktines Pabudusi mūza (Probudžena muza), Nelaisvės mūza (Nevolniča muza), Trylika analogijų (Trynadcjat′ analogij, visos 1991), eilėraščių rinkinius Vestuvės su pelynu (Šljub z polynom 1995), Išliekąs žodis (Slovo tryvajuče 1997), Meilės erškėčių spalva (Ternovyj kolir ljubovi 1998), pasakų ir vaikų poezijos (Knygutė Dzvinkai / Knyžečka dlja Dzvinki 1991, Paikos pasakos / Durni kazky 1998). Poezijai būdinga ypatinga poetinio mąstymo ir poetinės kalbos kultūra, gausios stilizacijos, išmoninga forma, erudicija, ironiškumas, erotizmas ir socialinio protesto motyvai, ukrainiečių baroko ir B. I. Antonyčiaus poezijos atgarsiai. Sudarė B. I. Antonyčiaus raštų rinkinį (2009), parašė biografinę knygą Žinoma ir nežinoma apie Antonyčių (Znane i neznane pro Antonyča 2010).
1551