kaitas, asmuo, pagrobtas ar sulaikytas prievarta arba apgaule, be jokio teisinio pagrindo, siekiant tam tikrų nuolaidų ar išpirkų.
Samprata, reglamentavimas
Įkaito grobimas laikomas nusikaltimu ir pagal tarptautinę teisę, ir pagal baudžiamąją teisę. 20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus pradžioje įkaitų ėmimas tapo viena teroro akto vykdymo priemonių. Įkaitais gali tapti eiliniai piliečiai ir asmenys, kurie turi imunitetą ir kuriems suteikta tarptautinė apsauga. Tokie asmenys yra valstybės vadovas, vyriausybės vadovas, užsienio reikalų ministras, diplomatai, tarptautinių organizacijų darbuotojai. Pirmųjų asmenų apsaugą užtikrina 1973 Jungtinių Tautų konvencija Dėl nusikaltimų, padarytų tarptautiniu mastu saugomiems asmenims, įskaitant diplomatus, prevencijos ir baudimo už juos (Lietuvoje įsigaliojo 2002). Eilinių piliečių apsaugą užtikrina 1979 Jungtinių Tautų konvencija Dėl kovos su įkaitų ėmimu (Lietuva ratifikavo 2000). Pagal šias konvencijas, valstybės privalo numatyti atsakomybę už įkaitų ėmimą. Valstybės konvencijų dalyvės įsipareigoja bausti įkaitų grobėją (grobėjus) arba jį (juos) išduoti kitai suinteresuotai valstybei. Įkaitų ėmimas draudžiamas ir taikos, ir karo metu. 1949 Ženevos konvencija Dėl karo aukų apsaugos (Lietuva ratifikavo 2000) draudžia taikių gyventojų, asmenų, tarnaujančių karinėse pajėgose, ėmimą įkaitais.
Reglamentavimas Lietuvoje
Lietuvoje už įkaitų ėmimą numatyta baudžiamoji atsakomybė. Pagal Baudžiamąjį kodeksą (2000, įsigaliojo 2003), baudžiamas asmuo, pagrobęs ar laikęs pagrobtą žmogų (ar daugiau asmenų) ir už paleidimą reikalavęs iš tarptautinės organizacijos, valstybės ar jos institucijos atlikti kokį nors veiksmą ar susilaikyti nuo veiksmų, t. p. grasinęs tuoj pat nužudyti pagrobtą žmogų, jei nebus sudarytos sąlygos jam išvengti sulaikymo.
777