Ìkaznė (bltr. Іказнь, rus. Иказнь, Ikazn), agromiestelis (oficialiai nuo 2009) Baltarusijoje, Vitebsko srityje, apie 15 km į rytus nuo Breslaujos.
244 gyventojai (2019). Ikaznė įsikūrusi prie Ikaznės ežero. Buitinio aptarnavimo kombinatas. Vidurinė mokykla. Kultūros namai, biblioteka. Šv. Mikalojaus cerkvė (1905), Dievo Kūno bažnyčia (1912).
Istorija
Pirmą kartą paminėta 1499, kai ją nusipirko Jonas Sapiega. 1504 Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras suteikė Sapiegoms privilegiją statyti Ikaznėje pilį ir kurti miestelį. 16 a. pradžioje statyta mūrinė Ikaznės pilis (sunyko 18 a., išlikę griuvėsiai) buvo svarbi per 16–17 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karus su Maskva, 1561 čia buvo įkurdinta gausi algininkų įgula. 1509 pastatyta cerkvė 1515 sudegė. Ikaznė nukentėjo per 16 a. karus su Maskva ir Šiaurės karą (1700–21). 16 a. viduryje valdant Strabowskiams Ikaznėje buvusios cerkvės vietoje veikė kalvinų bažnyčia. Nuo 1589 iki 18 a. Ikaznę vėl valdė Sapiegos. 1593 Leonas Sapiega pastatydino katalikų bažnyčią (prie jos veikė parapinė mokykla, ligoninė), 1627 Sapiegos fundavo unitų bažnyčios statybą. Po Abiejų Tautų Respublikos II padalijimo (1793) Ikaznė priklausė Rusijos imperijos Minsko, vėliau Vilniaus gubernijai. 1812 Ikaznę sudegino prancūzų kariuomenė. Nuo 1921 priklausė Lenkijai, nuo 1939 – Baltarusijos Sovietų Socialistinei Respublikai. 1940–70 apylinkės, kolūkio centras. 1628 buvo apie 600, 1879 – 541, 1931 – 480, 1971 – 268 gyventojai.
Lietuviai
16 a. Ikaznė buvo lietuvių kalbos areale, tolimiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuviškai kalbančiųjų parapija (1596 Leonas Sapiega pageidavo, kad Ikaznės klebonas ar vikaras mokėtų lietuvių kalbą). Dar iki II pasaulinio karo lietuvių gyveno gretimuose kaimuose. 20 a. pabaigoje į vakarus nuo Ikaznės buvo išlikusi lietuvių kalbos sala (palei Druveto ežerą, į šiaurės rytus nuo Pelekų ir Apso).