įkeitmas, civilinėje teisėje – skolinio įsipareigojimo įvykdymo garantija, kai kreditorius (įkaito turėtojas), skolininkui neįvykdžius reikalavimo, savo reikalavimą gali patenkinti iš įkeisto turto vertės; viena daiktinių teisių. Įkeitimo teisės užuomazgų buvo senovės Babilonijoje Hamurapio įstatyme. Vėliau atsirado senovės Graikijoje dėl kreditoriaus baimės, kad skolininkas gali neįvykdyti savo įsipareigojimų. Pirmiausia buvo taikomas kreditoriaus asmeninis vykdymas, kai kreditorius suimdavo skolininką ir laikydavo jį, kol skolą sumokėdavo šeimos nariai ar draugai. Niekam skolos nepadengus, kreditorius galėjo skolininką parduoti kaip vergą. Po Solono reformų įkeitimo objektas buvo tik turtas. Skolos nepadengus, kreditorių reikalavimai buvo tenkinami iš viso skolininko turto. Romėnų teisėje buvo kelios įkeitimo rūšys: netiesioginis įkeitimas (fiducia), užstatas (pignus) ir hipoteka (hypotheca). Netiesioginio įkeitimo atveju skolininkas kreditui garantuoti perduodavo kreditoriaus nuosavybėn tam tikrą daiktą su sąlyga, kad įvykdžius įsipareigojimą jis bus grąžintas skolininkui. Užstato įkeitimo atveju įkaito davėjas perduodavo kreditoriui faktinio valdymo, bet ne nuosavybės teisę. Kreditorius galėjo laikyti įkeistą daiktą, kol bus sumokėta skola, bet negalėjo juo disponuoti. Abiem atvejais siekiant gauti kreditą reikėjo perduoti įkeitimo objektą, bet ne visada tai buvo būtina, reikalinga ir patogu. Ilgainiui atsirado hipoteka, kai skolininkas kreditoriui neperleisdavo įkeitimo objekto.
Lietuvoje sovietinės okupacijos metais įkeitimas buvo paplitęs kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, apimantis nekilnojamojo ir kilnojamojo daikto įkeitimą (hipotekos nebuvo). Dažniausios įkeitimo rūšys: namų apyvokos ir asmeninio naudojimo daiktų įkeitimas lombarde, kooperatyvų ir piliečių statomų gyvenamųjų namų įkeitimas, kuris užtikrino iš banko gautos paskolos statybai grąžinimą, ir kitos. Pagal Civilinį kodeksą (2000, įsigaliojo 2001) esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrina kilnojamojo daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito davėjui. Įkaito turėtojas turi teisę, skolininkui neįvykdžius prievolės, patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto vertės pirmiau už kitus kreditorius. Įkeitimas yra priverstinis (įstatymo ar teismo nustatytas) ir sutartinis (remiantis sutarties ar vienašaliu pareiškimu). Įkeitimo objektas gali būti kilnojami daiktai (pvz., apyvartoje esančios prekės, žaliavos, pusgaminiai, produkcija) ir turtinės teisės (teisė į žemę, mišką, kitus objektus; gali būti naudojimo, nuomos ir kitos teisės, nesusijusios su įkaito davėjo asmenybe). Įkeičiami vertybiniai popieriai ar specialūs dokumentai perduodami įkaito turėtojui, jei įstatymas ar sutartis nenumato kitaip. Įkeitimo objekto draudimas neprivalomas, jei įstatymas ar sutartis nenumato. Įkeitimo objektu negali būti daiktai, kurių negalima išieškoti. Įkaito davėju gali būti pats skolininkas ar kitas asmuo. Jis turi būti įkeičiamo daikto ar teisės savininkas, išskyrus atvejį, kai juo yra asmuo, kuris ateityje dar įgis įkeitimo objektą nuosavybės teise. Kai įkeitimo objektas perduodamas įkaito turėtojui, įkeitimas įforminamas rašytine įkeitimo sutartimi, kai perduodamas trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito gavėjui, surašomas įkeitimo lakštas, tvirtinamas notaro, registruojamas Hipotekos registre (nesilaikant šių reikalavimų įkeitimas negalioja). Asmeninio naudojimo daiktai gali būti įkeičiami lombarde.
2319