ikonà (gr. eikōn – atvaizdas), Bizantijos apeigų Rytų Bažnyčios paveikslas, vaizduojantis Jėzų Kristų, Švč. Mergelę Mariją, šventuosius arba evangelinius siužetus. Ikona, kaip garbinimo objektas, tapoma ant sauso medžio lentos, pagal tradicinius ikonografijos kanonus, vadovaujantis pavyzdžių knygomis (vadinamaisiais ikonografiniais originalais). Ikonų meistras privalo būti ne tik įgudęs tapytojas, bet ir nepriekaištingos dorovės tikintysis.
ikona Dievo Motina soste su šv. Teodoru ir šv. Jurgiu (enkaustika, 6 a., Šv. Kotrynos vienuolynas Sinajuje)
Pagal Rytų Bažnyčios tradiciją pirmosios Jėzaus Kristaus ikonos atsirado stebuklingu būdu (tarp jų – kenčiančio Kristaus atvaizdas, atsispaudęs ant Veronikos skarelės nušluosčius jo veidą; acheiropita), o pirmąsias Švč. Mergelės Marijos ikonas nutapė apaštalas Lukas (hodegetrija). Seniausios išlikusios ikonos yra iš 6 a., bet pagal Tertulijono, Klemenso Aleksandriečio ir Origeno raštus bei Romos katakombų radinius galima spręsti, kad ikonos buvo naudojamos jau pirmaisiais krikščionybės amžiais. Nuo imperatoriaus Konstantino I (Konstantino Didžiojo) laikų plačiai paplito bažnyčiose (kad būtų lengviau garbinti, kabintos žemai), neštos per ceremonijas, procesijas, kabintos namuose, nešiotos ant kaklo (panagija). Nuo 6 a. pradėjo klostytis ikonografijos taisyklės.
Valdant imperatoriui Leonui III Isaurui ir jo sūnui Konstantinui V Kopronimui ikonų garbinimą bandyta uždrausti (ikonoklazmas). Nikėjos II susirinkimas (787) pasmerkė ikonoklastų sąjūdį ir įteisino Jono Damaskiečio mokymą. Pagal jį ikona nėra tapati Jėzui Kristui, bet jį primena, nurodo į dvasinio pasaulio realiją padėdama tikinčiajam melstis, todėl turi būti gerbiama ir garbinama kaip Biblija ar kryžius. Konstantinopolio sinodas (843) galutinai atkūrė ikonų kultą – šis įvykis Rytų Bažnyčioje minimas pirmąjį didžiojo pasninko sekmadienį.
Seniausios ikonos atliktos enkaustikos technika, vėliau jos dažniausiai tapomos kiaušinine tempera ant sauso medžio lentos. Lentos viduryje išskaptuojamas įgilinimas, kraštuose paliekamas iškilas rėmas (rus. kovčag, ant jo vaizduojamos šventojo gyvenimo scenos – rus. kleimy). Lenta apklijuojama drobe, kartais popieriumi (rus. povolok), padengiama klijų ir kreidos mišiniu (rus. levkas). Tuomet meistras atlieka svarbiausią ikonos kūrimo etapą – nupiešia ir adata įrėžia atvaizdo kontūrą (rus. grafija). Vėliau auksuojamas ikonos fonas ir tapoma: iš pradžių aplinka ir drabužiai, galiausiai – veidas. Baigus darbą ikona dengiama virtu aliejumi (rus. olifa), kuris apsaugo nuo aplinkos poveikio ir ilgainiui suteikia tamsiai rudą atspalvį.
ikona Nukryžiavimas (Graikija, 14 a., Bizantijos muziejus Atėnuose)
ikona Šv. Nikolajus Stebukladarys (Maskvos mokykla, 14 a. antra pusė, Tretjakovo galerija Maskvoje)
Nuo 16 a. ikonos pradėtos dengti sidabro arba paauksuotais aptaisais (kartais jie visai paslepia paveikslą, kartais palieka atviras rankas ir veidą, kartais uždengia tiktai foną). Dar būna mozaikinių (kurtos 11–14 a.), reljefinių (padarytų iš medžio, marmuro, dramblio kaulo), emalio, siuvinėtų ikonų. Ikonoms būdinga vaizdo sąlygiškumas, taikyta atvirkštinė perspektyva. Bizantiškoji ikonų tapybos tradicija nuo 10 a. buvo perimta Rusijoje (suklestėjo 14–15 a.), čia susiklostė Kijevo, Naugardo, Pskovo, Maskvos, Vladimiro-Suzdalės ir kitos ikonų tapybos mokyklos. Savitas ikonų kūrimo tradicijas turėjo Sakartvelas, Graikija, Makedonija, Bulgarija ir kitos bizantiškosios kultūros šalys. Žymesni ikonų kūrėjai: Teofanas Graikas, A. Rubliovas, Dionisijus, Teofanas Kretietis (16 amžius). Vakarų Bažnyčioje nuo Renesanso pradžios ikonos prarado savo reikšmę.
Lietuvoje pirmosios ikonos žinomos iš 14 a. antros pusės.
ikona Abraomo svetingumas (Bulgarija, 16 a. pabaiga, Bažnytinis muziejus Sofijoje)
917
1494