ikonoklãzmas (lot. iconoclasmus < ikono… + gr. klasis – laužymas), sąjūdis prieš šventų paveikslų gerbimą Bizantijoje 8 a.–9 a. pirmoje pusėje.
Atsiradimo priežastys
Ikonoklazmui atsirasti turėjo įtakos judaizmas, islamas (dievybių materialių atvaizdų kūrimą ir gerbimą laiko stabmeldyste), eretiniai paulikionų ir kiti sąjūdžiai. Teologinė ir filosofinė ikonoklastų ir ikonodulų (šventų paveikslų gerbėjų) nesantarvė virto socialiniu sąjūdžiu ir diduomenės kova dėl valdžios.
Istorija
Ikonoklazmą palaikę Bizantijos imperatoriai stengėsi suvienodinti bažnytinius kultus, apriboti vienuolynų įtaką ir sekuliarizuoti jų žemes. 730 imperatorius Leonas III Isauras uždraudė šventų paveikslų gerbimą. 754 Jerijos sinodas paskelbė šventų paveikslų gerbimą erezija. Siekdama valstybinės valdžios ir tikėdamasi sekuliarizuotų bažnytinių žemių ikonoklastus palaikė provincijų diduomenė. Bijodami jos stiprėjimo ikonodulus rėmė Konstantinopolio diduomenė ir vienuoliai. 8 a. pabaigoje, netekęs visuomenės paramos, ikonoklazmas ėmė silpti. Nikėjos II susirinkimas (787) leido gerbti šventus paveikslus. 815 imperatorius Leonas V vėl uždraudė. Stiprėjanti antifeodalinė kova vertė provincijų ir sostinės diduomenę jungtis. Atitrūkęs nuo visuomenės ikonoklazmas žlugo. Konstantinopolio sinodas (843) galutinai jį pasmerkė ir grąžino šventų paveikslų gerbimą.
ikonoklazmas Bizantijoje (raižinys iš Jacques Roergas de Serviezo, 1679–1727, knygos Romėnų imperatorės / Les imperatrices romaines t. 2, 1728 Paryžius)
2452