ikonològija (ikono… + gr. logos – mokslas), dailėtyros metodas, kurio tikslas – atskleisti visuomeninių pažiūrų, idėjų ir meno raidos ryšius, dailės kūrinio prasmę jo istoriniame ir kultūriniame kontekste. Ikonologija derina ikonografijos, formaliojo metodo, dailės istorijos tyrimų duomenis, pasitelkia filosofijos, religijos, politinės, socialinės, ekonominės istorijos šaltinius. Taikoma ir architektūros analizei. Esminius ikonologijos principus 20 a. pradžioje suformulavo A. Warburgas, su jais supažindino 1912 Romoje tarptautiniame meno istorikų kongrese pateikdamas F. del Cossos freskų interpretaciją. 20 a. 4 dešimtmetyje išplėtojęs ikonografijos principus ikonologijos metodą sukūrė E. Panofsky (Ikonologijos studijos: Humanistinės temos Renesanso dailėje / Studies in Iconology: Humanistic Themes in the Art of Renaissance 1939). Pasak E. Panofsky, dailės kūrinys interpretuotinas 3 lygiais: ikiikonografiniu, ikonografiniu ir ikonologiniu. Ikiikonografinis aprašymas atskleidžia pirminę, arba įprastinę, reikšmę – remiantis praktine patirtimi atpažįstamos formos (linijos, spalvos ir jų konfigūracijos), motyvai, įvykiai. Objektų ir veiksmų vaizdavimo kaitą nušviečia stilių istorija. Ikonografinė analizė atskleidžia antrinę, arba sutartinę, reikšmę – remiantis literatūriniais šaltiniais nustatomi įvaizdžiai, alegorijos ir simboliai; įvaizdžių kaitą atskleidžia ikonografinių tipų istorija. Ikonologinė interpretacija atskleidžia vidinę reikšmę, arba turinį, – dailininko perteiktas laikotarpio, visuomenės sluoksnio, tautos pažiūras, religinius arba filosofinius įsitikinimus. Kūrinys suprantamas kaip simbolinė vertybė, epochos dokumentas, civilizacijos pagrindinių tendencijų atspindys. Vidinė kūrinio reikšmė nustatoma lyginant jį su kitais istoriniais dokumentais. Kaip kūriniuose įvairiomis istorinėmis sąlygomis išreiškiamos civilizacijos pagrindinės tendencijos, atskleidžia kultūrinių požymių (simbolių) istorija. Ikonologijos principus plėtojo F. Zaxlis, E. Windas, E. H. J. Gombrichas, G. C. Arganas ir kiti. Architektūrai ikonologiją pritaikė R. Wittkoweris, R. Krautheimeris. 20 a. pabaigoje ikonologijos terminą atgaivino W. J. T. Mitchellis, sukurdamas postmodernistinę ikonologijos versiją (Ikonologija: vaizdas, tekstas, ideologija / Iconology: Image, Text, Ideology 1986, Picture Theory 1994).
2635