ikonostãsas (ikono… + gr. stasis – stovėjimo vieta), medinė ikonomis dekoruota cerkvės pertvara, skirianti altorinę dalį nuo erdvės tikintiesiems. Ikonostaso prototipas – ankstyvosios krikščionybės bažnyčios akmeninė pertvara, kuri Bizantijoje 10–11 a. pradėta puošti karnizais, puskolonėmis, ikonomis. Bizantiškojo ikonostaso pavyzdžiu 14–15 a. susiklostė rusiškasis ikonostasas, kurį sudarė treji vartai: centriniai (arba karališkieji), dešinieji (pietiniai) ir kairieji (šiauriniai; abeji dar vadinti diakonų vartais). Ikonostasą puošė 3–5 eilės ikonų, kurios buvo išdėstytos pagal ikonografinį kanoną: žemutinėje eilėje – didžiosios ikonos, vaizduojančios Jėzų Kristų, Švč. Mergelę Mariją, cerkvės patroną ir vietinius šventuosius, antroje (vadinamasis Deisus) – Jėzaus Kristaus, Šv. Jono Krikštytojo, Dievo Motinos, arkangelų atvaizdai, trečioje – Evangelijos, ketvirtoje ir penktoje – Senojo Testamento siužetai.
Atsimainymo cerkvės Kižų saloje ikonostasas (18 a. vidurys)
1577