ilgaamžiškùmas, ilgametỹstė, žmogaus amžius, ilgesnis už vidutinį. Pasaulinės sveikatos organizacijos Europos regioninio biuro seminaro (1969) siūlymu, ilgaamžiais laikomi daugiau kaip 90 m. sulaukę žmonės, Amerikos mokslininkų asociacijos (1984) siūlymu, – daugiau kaip 85 metų. Ilgaamžiškumas – fiziologinis senėjimo rezultatas, kuriam būdingi ne tokie ryškūs senatviniai medžiagų apykaitos ir funkciniai organizmo pakitimai, geresnės adaptacinės galimybės ir prisitaikymo mechanizmai. Ilgaamžiškumas priklauso nuo žmogaus paveldėjimo, biologinių, socialinių ir ekonominių sąlygų (išsilavinimo, materialinės gerovės, sveikatos apsaugos kokybės), psichologinių, dvasinių, aplinkos veiksnių (užterštumo ir kitų), gyvenimo būdo, mitybos įpročių, judėjimo. Manoma, kad ilgaamžių organizmui būdingas ypatingas genetiškai suformuotas gebėjimas prisitaikyti, dėl kurio senstant svarbiausios organizmo funkcinės sistemos kinta tolygiai, didėja atsparumas nepalankiems aplinkos ir kitų patogeninių veiksnių poveikiams. Sulaukę gilios senatvės ilgaamžiai nepraranda fizinio ir protinio pajėgumo, turi gerą atmintį, domisi aplinka, dažniausiai teigiamai nusiteikę, retai serga. Žemėje ilgiausiai gyvena japonai, kurie išlaikė tradicinį mitybos būdą ir savitą nacionalinę kultūrą. Seniausias Japonijoje gyventojas buvo Šigečijo Idzumi, jis mirė 1986 nuo plaučių uždegimo, sulaukęs 120 metų ir 237 dienų. Padaugėjo ilgaamžių ekonomiškai stipresnėse šalyse, kuriose vyresnio amžiaus žmonėms taikomos prevencinės priemonės nuo senėjimo. Ilgaamžių gyvena Prancūzijoje, Italijoje (Sardinijoje), Australijoje, Kanadoje, Šveicarijoje (daugiausia) ir Skandinavijos šalyse. Guinnesso rekordų knygos duomenimis (2006), seniausia moteris yra Maria Esther de Capovilla (Ekvadoras), gimusi 1889 09 14, seniausias vyras – Emiliano Mercado Del Toro (Puerto Rikas), gimęs 1891 08 21. Japonijoje (daugiausia Okinavoje) gyvena apie 21 000 šimtamečių, iš jų 84 % moterų.
LIETUVOJE ilgaamžių skaičius nustatomas pagal Statistikos departamento Gyventojų registro duomenis. 1970 Lietuvoje gyveno 9446 ilgamžiai (moterų – 69,6 %, vyrų – 30,4 %). Ilgaamžių skaičius didėja: 1994 gyveno 12 340 ilgaamžių (moterų – 72,7 %, vyrų – 27,3 %), 2000 – 14 243 ilgaamžiai (moterų – 69,4 %, vyrų – 30,6 %). Ilgaamžių miestuose daugėja sparčiau negu kaimuose. 2003 miestuose gyveno 57,5 % visų ilgaamžių. Mokslininkų atlikto tyrimo duomenimis (2000), 28,3 % Vilniaus miesto ilgaamžių visiškai nesimokė, vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą turėjo 21,8 % ir 11,8 %. Iki pensijos sunkų fizinį darbą dirbo 55,0 % asmenų. 6,1 % nesirgo lėtinėmis ligomis, savo sveikatą kaip gerą ir labai gerą įvertino 10,9 %, 49,0 % nevartojo alkoholinių gėrimų. Visai vienišų ilgaamžių buvo 12,5 % ir 8,8 % gyveno su tokio pat amžiaus sutuoktiniu, 1/5 ilgaamžių gyveno savarankiškai savo namuose. Ilgaamžių skaičiaus didėjimo tempas lenkia pagyvenusio amžiaus žmonių didėjimo tempus. Ilgaamžiškumo problemas tiria gerontologija.
1590