ilgalakė atmints, psichologijoje – apdorotos ir į žinių (žinojimo) sistemą įtrauktos informacijos išlaikymas. Informacija išlaikoma ilgiau negu sensorinėje atmintyje ir trumpalaikėje atmintyje. Ilgalaikės atminties savybės: neribotai didelė apimtis ir laikymo trukmė, atsparumas smegenis traumuojantiems poveikiams, greitas laikomos informacijos išgavimas ir atgaminimas. Ilgalaikės atminties sistemoje informacija (žinios) koduojamos ir laikomos žodžių (sąvokų) ir vaizdų pavidalu. Pagrindiniai procesai: įsiminimas, laikymas atmintyje, atsiminimas (atpažinimas, atgaminimas, atkūrimas) ir užmiršimas. Šie procesai gali būti valingi ir nevalingi. Ilgalaikė atmintis skirstoma į epizodinę (autobiografinės informacijos, įvykių ir asmeninių potyrių laikymas) ir semantinę (susistemintų ir organizuotu mokymu įgytų žinių laikymas). Dar ilgalaikė atmintis skirstoma į eksplicitinę, arba deklaratyviąją, kai įsiminimas ir laikymas atmintyje pagrįstas sąmoninga kontrole (pavyzdžiui, mokslo dėsnio ar daugybos lentelės mokėjimas), ir implicitinę, arba procedūrinę, kai automatizuoti mokėjimai formuojasi ir laikomi be aktyvios sąmonės kontrolės (pavyzdžiui, ėjimo ar teksto rinkimo klaviatūra įgūdžiai). Neurofiziologijoje ilgalaikė atmintis aiškinama naujų nervinių (neuronų) ryšių susidarymu, jau esamų ryšių efektyvumo padidėjimu, specifinių baltymų sinteze. Kai kurios psichologijos kryptys (asociacinė psichologija, biheiviorizmas, I. Pavlovo mokykla,kognityvinė psichologija) pabrėžia asociacinę ilgalaikės atminties prigimtį, todėl ilgalaikė atmintis dažnai vadinama asociacine atmintimi.
asociacinė atmintis
1868