Lemèškinas Ilja 1975 06 04Volgogradas, Čekijos ir Lietuvos kalbininkas. Habil. dr. (hum. m.; 2008).
Išsilavinimas ir veikla
1997 baigė Volgogrado valstybinio pedagoginio universiteto Filologijos fakultetą (rusų filologiją), 2000 – baltų filologiją Vilniaus universiteto Filologijos fakultete (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos bei Vilniaus universiteto stipendiatas). 2002–05 Karolio universiteto Filosofijos fakultete studijavo slavų filologiją. J. Marvano mokinys. 2000–05 šio universiteto Rytų Europos studijų instituto (nuo 2001 Slavistikos ir Rytų Europos studijų institutas) rusų kalbos lektorius, slavistikos ir lituanistikos dėstytojas, 2005–07 – baltistikos asistentas su lituanistikos specializacija, 2007–10 – slavistikos ir baltistikos docentas. 2008 Filosofijos fakulteto Mokslo tarybos narys. Nuo 2004 Prahos lingvistų būrelio narys, nuo 2015 – viceprezidentas. Nuo 2017 Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyresnysis, nuo 2021 vyriausiasis mokslo darbuotojas.
Ilja Lemeškinas
Moksliniai interesai, veikalai
Mokslinių interesų sritys: baltistika, slavistika, lingvistikos istorija, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštija ir literatūra, rašytiniai prūsų kalbos paminklai, leksikografija, lingvofolkloristika, baltų ir slavų santykiai.
Tyrinėdamas baltistikos istoriją sudarė mokslo šaltinių rinkinį Lituanistinis Augusto Schleicherio palikimas = Das lituanistische Erbe August Schleichers (su J. Zabarskaite, tomas 1 2008, tomas 2 2014). Išnagrinėjęs A. Schleicherio gyvenimo Prahoje laikotarpį, įtraukė naujos lituanistinės medžiagos (A. Schleicherio laiškus, siųstus 1852 iš Mažosios Lietuvos į Prahą P. J. Šafaříkui), išaiškino A. Schleicherio kalbų medžio modelio (Sprachbaum) kilmę. Monografijoje Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronografas. Pagal Archyvinį, Varšuvos, Vilniaus ir I. J. Zabelino nuorašus (2009) apie senąją Lietuvos literatūrą 13 a. antroje pusėje 1262 metų chronografą atskleidė kaip itin svarbų valstybingumo kūrimui, rekonstravo Sovijaus mito protografą, pateikė tekstologiškai patikimą Sovijaus vardo etimologiją.
Parašė knygos Pranciškaus Skorinos Rusėniškajai Biblijai – 500 (2017) skyrius: Skorina ir Čekija. Rusėniškoji Biblija (su Petru Voitu), Skorina ir Čekija. Karaliaus sodininkas ir jo šeima, Skorinos atminimo įprasminimas. Čekija.
Veikale Lithuanica aliter (2019) rekonstravo Elbingo žodynėlio ir S. Grunau žodynėlio protografus, pateikė naują Bazelio kolofono (pėdsako) skaitymą, susiejo šį tekstą su kunigaikščio Butauto aplinkos baltais, o teksto užrašymą (Sienoje, 1369 Trijų Karalių išvakarėse) – su 1368–69 Karolio IV Liuksemburgiečio kelione į Romą, išaiškino Kretos pėdsako atsiradimo 1422 aplinkybes.
Semiologinėje monografijoje Портрет Франциска Скорины. К 550-летию со дня рождения книгоиздателя / Pranciškaus Skorinos Portretas. 550-ąsias gimimo metines minint / Portrait de Francisk Skorina. Еn commémorant le 550e anniversaire de sa naissance (2020, pataisytas ir papildytas leidimas 2021, lietuvių kalba 2022; Baltarusijoje A. Lukašenkos režimo uždrausta 2022) nustatė P. Skorinos gimimo metus (1470), aptarė pirmojo čekų bei lietuvių spausdintinio portreto (1517) specifiką, identifikavo musca depicta – raiškos priemonę iš kategorijos trompe-l’œil (pranc. akių apgaulė), kuri Lietuvos Renesanso mene buvo panaudota pirmą kartą.
Lietuvos ir užsienio mokslinėje spaudoje paskelbė apie 100 mokslo straipsnių.
Apdovanojimai
Ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžius (2009).