Ilỹrija (gr. Illyria, lot. Illiria, Illyricum), istorinė sritis Balkanų pusiasalio šiaurės vakaruose, tarp Adrijos jūros, Moravos upės, Epyro ir Dunojaus vidurupio.
Nuo 10 a. pr. Kr. gyvenama ilyrų. 7–6 a. pr. Kr. graikai Ilyrijoje įkūrė Apolonijos ir Epidamno (dabar Durrësas, Albanija) kolonijas. 3 a. susikūrė Ilyrijos karalystė (valdovai: Argonas, Teuta, Gentijus), romėnai ją nukariavo ir 148 pr. Kr. prijungė prie Makedonijos provincijos. 2–1 a. pr. Kr. galutinai nukariavus visas Ilyrijos gentis, 27 pr. Kr. įkurta Ilyrijos provincija; administracinis centras Salona (netoli dabartinio Splito, Kroatija). 8 pr. Kr. ji buvo padalyta į Panoniją ir Dalmatiją. Romos imperijos laikais Ilyrija buvo apygarda, apimanti Retijos, Noriko, Panonijos, Dakijos, Dalmatijos, Mezijos provincijas. Šiuo laikotarpiu Ilyrija klestėjo: buvo nutiesta kelių, pastatyta uostų, kurie tapo svarbiais prekybos ir tranzito punktais; iš Ilyrijos į Romą buvo gabenamas varis, sidabras, vynas, aliejus ir kiti produktai. 3 a. pabaigoje imperatorius Dioklecianas padalijo Ilyriją į vakarinę ir rytinę. Valdant imperatoriui Konstantinui I Ilyrija gavo prefektūros (viena iš 4) statusą. Nuo 395 priklausė Bizantijai.
Romėnų nekropolio liekanos Salonoje (1–6 a.; priekyje – reljefais dekoruotas antkapinis paminklas)