imamas

imãmas (< arab.), musulmonų aukščiausiasis dvasinis ir pasaulietinis vadovas. Pirmaisiais islamo amžiais imamas, kaip bendruomenės vado ir maldos vadovo, pareigas atliko pranašas Mahometas, po jo mirties – kalifai (pirmuoju imamu laikomas Alijus). Jie ilgainiui įtvirtino islame nuostatą, kad aukščiausia dvasinė ir pasaulietinė valdžia priklauso imamui. Nesutarimai dėl imamo valdžios prigimties bei pareigų buvo viena pagrindinių priežasčių, lėmusių musulmonų skilimą į sunitus ir šiitus. Sunitai pripažįsta aukščiausią dvasinę ir pasaulietinę imamo valdžią, bet jį renka. Sunitų imamo svarbiausios pareigos yra siekti, kad islamiškasis mokymas būtų suvokiamas ir pateikiamas teisingai, kontroliuoti, kad būtų laikomasi religinių įstatymų. Šiitai laiko dogma, kad Alachas suteikė imamui absoliučią valdžią, todėl žmonės jo rinkti negali. Šiitų imamų valdžia pagrįsta pripažinimu, kad jie priklauso pranašo Mahometo giminei ir laikomi Alacho įpėdiniais žemėje bei islamo doktrinos grynumo puoselėtojais. Šiitų imamas vadovauja bendruomenei, aiškina teologines tiesas (yra galutinis autoritetas aiškinant Koraną ir suną), tikima, kad padeda žmonėms suvokti slaptąją daiktų prasmę (laikomas ir neregimojo gyvenimo vadovu). Nuo 11 a. šiizmo plėtotei įtakos turėjo antikos filosofija, ypač neoplatonikų. Buvo perimta ir pritaikyta teologijoje emanacijos koncepcija. Tikima, kad pasaulio protas emanuoja pasaulio dvasią ir šią kosmoso tvarką turįs įkūnyti žemiškasis jos modelis. Pasaulio proto hipostazė buvęs Mahometas, o pasaulio dvasios – imamas. Alidai siekė, kad imamai būtų jų giminės; tai lėmė šiitų skilimą į imamitus, izmailitus, zaiditus.