imamitai

imamtai, viena pagrindinių šiizmo krypčių; jos šalininkai. Pripažįsta 12 imamų (dar vadinami dvyliktininkais) iš kalifo Alijaus įpėdinių. Vienuoliktajam imamui al Hasanui al Askari mirus (873 ar 874) dvyliktuoju tapo jo sūnus Mohamedas. Jis netrukus paskelbtas Alacho paslėptuoju, turinčiu grįžti ir įvykdyti teisingumą. Tikėta, kad paslėptasis imamas siunčia bendruomenei savo išrinktuosius. Šių pamokymai, kalbos buvo renkami ir sudarė imamitų religinės politinės doktrinos pagrindą. Apie 10–14 a. tie duomenys buvo kodifikuoti, sudaryti jų rinkiniai, parašyti teologijos, teisės, Korano ir imamato aiškinimo svarbiausi veikalai. Teologijos plėtotei įtakos turėjo teosofija ir sufizmas. 16 a. Persijoje ši šiizmo kryptis tapo valstybine religija, tai sudarė sąlygas jai įsitvirtinti, klostytis teisei ir filosofijai. Imamitų doktrinos pagrindas – 5 dogmos: yra vienas Dievas, Mahometas jo pranašas, egzistuoja dieviškasis teisingumas, mirusiųjų prisikėlimas, paskutinis teismas ir pomirtinis gyvenimas, Alachas imamui suteikė absoliučią valdžią. Pagrindiniai apeigų elementai kaip ir kitų musulmonų (islamas). 11 imamų kapus imamitai laiko šventomis vietomis, jiems pagerbti rengia piligrimines keliones. Daugiausia imamitų yra Irane, Irake, bendruomenių yra Afganistane, Pakistane, Bahreine ir kitose Artimosiose Rytų valstybėse.