imbecilùmas (lot. imbecillus – bejėgis), vidutinė silpnaprotystės (oligofrenijos) forma. Būna įgimtas (dėl tėvų alkoholizmo, motinos ir vaisiaus ligų nėštumo metu, gimdymo traumų) arba atsiranda ankstyvoje vaikystėje po galvos traumų, kai kurių infekcinių ligų. Įgimtas imbecilumas išryškėja per pirmuosius gyvenimo metus (kai būna ir paralyžius, sumažėjęs raumenų tonusas), sulaukus 2–4 metų (ima reikštis psichikos sutrikimai – vaikas nekalba ir kita). Imbecilas lengvai pasiduoda kitų įtaigai, būna meilus, nuoširdus, labai prisiriša prie artimųjų. Pasižymi mechanine atmintimi, nesupranta abstrakčių sąvokų, negeba logiškai protauti, nesidomi aplinka, žaidžia primityviai ir monotoniškai, sunkiai kalba, negeba išmokti skaityti, rašyti ir skaičiuoti, greitai nusilpsta dėmesys. Kitų vadovaujamas gali dirbti nesudėtingą, automatišką darbą.
2271