įmikę dirvóžemiai, blogos aeracijos dirvožemiai, kuriuose iki 2 m gylio yra drėgmės perteklius, vyksta stagnėjimas dėl atmosferos kritulių pertekliaus ar glėjėjimas dėl giliau slūgsančio gruntinio vandens. Dirvožemiai įmirksta dėl atmosferos kritulių ir giliau slūgsančio gruntinio vandens. Dvilytėse arba daugialytėse uolienose, jei pastarosios nelaidžios vandeniui (dolomitai, sunkūs moliai), dirvožemiams įmirkti pakanka tik atmosferos kritulių, ypač kai reljefas lygus. Mažiau įmirkę dirvožemiai dar vadinami pusiau hidromorfiniais, labiau įmirkę – hidromorfiniais. Įmirkusiuose dirvožemiuose mažai deguonies, juose kaupiasi vandenilio sulfidas, metanas, lėčiau mineralizuojasi organinės medžiagos ir pūva augalų šaknys, kaupiasi durpės, miške mažėja medynų našumas ir jų atsparumas vėjavartoms. Miške įmirkę dirvožemiai sausinami grioviais, dirbamame lauke – drenažu. Sausringais metais jų viršutiniai horizontai miške arba dirva lauke gali neįmirkti. Lietuvoje įmirkę dirvožemiai yra kai kurie pradžiažemiai, rudžemiai, išplautžemiai, palvažemiai, balkšvažemiai, smėlžemiai, jauražemiai, visi šlynžemiai ir durpžemiai. Įmirkę dirvožemiai rečiau pasitaiko kalvotose šalies teritorijose, kur mažiau palankios sąlygos perteklinei drėgmei kauptis.
1336