imobilizãcija (lot. immobilis – nejudamas), ramybės sudarymas (neleidžiant judėti) sužalotai arba nesveikai kūno daliai. Imobilizacija mažina skausmą, padeda išvengti skausmo sukelto šoko esant žaizdai ar atviram lūžiui, trukdo plisti mikrobams. Dažniausiai imobilizuojama lūžusi koja, ranka ar stuburas. Padaromi nejudrūs du artimiausi pažeisto kaulo sąnariai: lūžus žastikauliui – peties ir alkūnės sąnariai, lūžus blauzdos kaulams – kelio ir čiurnos sąnariai. Laikinoji imobilizacija daroma prieš vežant nukentėjusįjį į gydymo įstaigą. Įtvaras (lenta, lazda, medžio šaka) prie lūžusio kaulo tvirtinamas ant drabužio tvarsčiu ar kita parankine medžiaga. Jei įtvarą tenka dėti tiesiog ant odos, po juo padedama lignino, vatos, sulankstyta skarelė. Lūžus stuburui nukentėjusysis į gydymo įstaigą vežamas aukštielninkas ant kieto pagrindo, po lūžusia stuburo vieta padedamas standus velenėlis. Gydomajai imobilizacijai naudojami gipso tvarsčiai, ortopediniai aparatai; tempiami lūžgaliai, daroma operacija (lūžgaliai sujungiami vinimis, metalinėmis plokštelėmis, viela).
laikina lūžusios kojos imobilizacija: a – lūžus šlaunikauliui, b – lūžus kelio kaulams, c – lūžus pėdos kaulams