imperatorius Karolis Didysis (aliejus, 1511 ar 1513, dailininkas A. Düreris, Vokietijos nacionalinis muziejus Niurnberge)
imperãtorius (lot. imperator – valdovas), monarchinės valstybės valdovas. Monarchinę prasmę imperatoriaus titulas įgavo senovės Romos respublikos laikotarpio pabaigoje (1 amžiuje prieš Kristų), jį pasisavinus Julijui Cezariui. Dominato laikotarpiu romėnų imperatoriai tapo absoliučiais monarchais; imperatoriaus titulas išsilaikė iki Vakarų Romos imperijos žlugimo 5 amžiuje ir Rytų Romos imperijos (Bizantijos) – 15 amžiuje Vakarų Europoje imperatoriaus titulą 800 atgaivino Karolis Didysis.
imperatorius Petras I (aliejus, 1717, dailininko J. M. Nattier Petro I portreto kopija, Ermitažas Sankt Peterburge)
Nuo 962 jį turėjo vokiečių (Šventosios Romos imperijos) karaliai, nuo 15 amžiaus – Austrijos monarchai. 1721 Rusijoje Petras I priėmė imperatoriaus titulą, jis buvo paveldimas iki 1917. Imperatoriais Prancūzijoje paskelbti Napoleonas I (1804) ir Napoleonas III (1852), po Vokietijos suvienijimo 1871 – Prūsijos karalius. 1876 Indijos imperatorės titulas suteiktas Anglijos karalienei Viktorijai, 1936 – Italijos karaliui. Kinijoje 221 prieš Kristų imperatoriumi titulavo save Čino karalystės valdovas. Etiopijoje 1855 Kassa Hailu pasiskelbė imperatoriumi (negusų negusu) Teodoru II.
21 amžiaus pradžioje imperatoriumi tituluojamas tik Japonijos valstybės monarchas (pradėtas tituluoti 7 amžiaus pradžioje).
1553