imperatỹvas (lot. imperativus – liepiamasis, įsakomasis), subjektyviai priimamas moralaus elgesio dėsnis. Jį pirmasis suformulavo ir pagrindė I. Kantas pateikdamas keletą versijų, pavyzdžiui, elkis tik pagal tokią maksimą (individualų elgesio principą), kuria vadovaudamasis galėtum norėti, kad ji taptų visuotiniu dėsniu. Moralės imperatyvas skiriasi nuo kitų elgesio taisyklių – pabrėžia poelgio principo pirmenybę prieš poelgio tikslus ir pasekmes. I. Kantas skyrė hipotetinį imperatyvą, vedantį į konkretų tikslą, ir kategorinį imperatyvą. Šis riboja poelgio tikslus, maksimą riboja visuotiniu principu (dėsniu) arba reikalauja kitą asmenį (susijusį su mūsų elgesiu) traktuoti ne vien kaip priemonę, bet ir kaip tikslą. Kategorinis imperatyvas yra sąlyga tapti moralia kiekvienai praktikos sričiai. Teisės teorijoje imperatyvas tampa teisės visuotiniu dėsniu, reikalaujančiu savos valios derinimo su visuotine valia; politiniuose svarstymuose – viešosios teisės transcendentaline formule, siejančia poelgio įgyvendinimo galimybę su jo paviešinimu. I. Kanto kategorinio imperatyvo požymių įžvelgiama J. Rawlso socialinio teisingumo principuose, E. Levino kito būties imperatyvumo man sampratoje, kituose šiuolaikinės praktinės filosofijos veikaluose.
L: I. Kantas Praktinio proto kritika Vilnius 1987; E. Levinas Etika ir begalybė Vilnius 1994; J. Rawls Theory of Justice Cambridge 32000.
952
kategòrinis imperatỹvas