imperatyvióji nòrma, viena teisės normų rūšių. Kategoriškai nurodo reguliuojamų visuomeninių santykių subjektams jų teises ir pareigas (šie negali jų keisti). Imperatyviajai normai būdinga apibrėžtumas (terminai, apimtys, periodiškumas, procentai ir kita), kokybiškumas (turto rūšių įvardijimas, veiksmų aprašymas, jų atlikimo tvarka ir kita), ji numato teisės normos taikymo sąlygas ir įgyvendinimo būdus, draudžia nenurodytus veiksmus. Imperatyvioji norma būdinga konstitucinei, administracinei, baudžiamajai, finansų teisei ir kitoms viešosios teisės šakoms. Pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucijos (1992) imperatyvioji norma nustato, kad Seimas privalo svarstyti 50 000 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę, pateiktą įstatymo projektą. Imperatyviąja norma gali būti ir privatinės teisės normos. Pvz., Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001) numato, kad viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.
Pagal teisinio reguliavimo kategoriškumo kriterijų imperatyvioji norma yra priešinga dispozityviajai normai.