improvizãcija teatrè gali būti aktoriaus rengimo dalis, vaidmens kūrimo tarpsnis arba spektaklio dalis. Kartais improvizacija laikoma savarankiška teatro rūšimi (improvizacinis teatras).
Buvo būdinga antikos, vidurinių amžių ir Renesanso teatrui. Ypač suklestėjo 15–16 a. prancūzų farsų ir 16–18 a. commedia dell’arte vaidinimuose. 18–19 a. naudota kaip stilistinė priemonė (C. Gozzi, C. Goldoni pjesėse). 20 a. K. Stanislavskis improvizaciją padarė vienu aktoriaus meistriškumo ugdymo metodų. Improvizaciją režisūroje naudojo režisieriai J. Copeau, V. Mejerholdas, M. Reinhardtas, J. Vachtangovas. Ji dažna dadaizmo ir siurrealizmo elementų turinčiuose spektakliuose; neigdami teksto vyravimą šios krypties atstovai pabrėžė spontanišką veiklą ir kolektyvinę kūrybą. 20 a. 7 dešimtmetyje improvizacija paskatino hepeningų ir kitų modernizmo bei postmodernizmo meno rūšių atsiradimą.
Įvairiose šalyse veikia teatrinės improvizacijos grupės (pradininkas – aktorius ir režisierius Keithas Johnstone’as, 1933–2023, jis 8 dešimtmečio viduryje sukūrė vadinamojo teatro sporto žanrą). Lietuvoje 1998 tarptautinis teatro festivalis LIFE įkūrė teatrinės improvizacijos grupę Trečias brolis.
-improvizacija
397