imunitètas (lot. immunitas, kilm. immunitatis – atleidimas), organizmo neimlumas infekciniams ir neinfekciniams išorės veiksniams, jo apsaugos būdas ir gebėjimas atpažinti, neutralizuoti ir eliminuoti genetiškai svetimas medžiagas – antigenus (virusus, bakterijas, parazitus, infekuotas, transformuotas ir persodintų audinių ląsteles). Imunitetas susidarė evoliucijos metu – tobulėjant organizmams, tobulėjo ir jų apsaugos formos. Viena iš jų yra fagocitozė (būdinga jau pirmuonims). Vėliau atsirado nespecifinis svetimos medžiagos atpažinimas – alogeninė inhibicija (pirmiausia jūrinėms pintims, duobagyviams), transplantacinis imunitetas (apvaliosioms kirmėlėms), susiformavo T ląstelės (apskritažiomeniams), imunoglobulinai (žuvims), pagrindinio audinių suderinamumo komplekso molekulės (varliagyviams), transplantato atmetimas (ropliams), imuninės sistemos ląstelių kooperacija (paukščiams), ląstelinis ir humoralinis imunitetas (žinduoliams). Aukščiausias imuniteto raidos lygis yra žmogaus organizme. Organizmo gebėjimą apsisaugoti nuo mikroorganizmų lemia nespecifinės priemonės: odos ir gleivinių danga, antimikrobinės medžiagos, esančios įvairiuose organizmo sekretuose, žarnyno mikroflora, mikroorganizmų ekskrecija (šalinimo organų veikla). Odoje išsidėsčiusios epitelinės, dendritinės, T ląstelės gali dalyvauti ir imuninėse reakcijose (sekretuoti citokinus, pateikti antigenus kitoms ląstelėms ir panašiai). Gleivines dengiantis epitelinis audinys – kliūtis įvairiems antigenams, bet svarbūs ir kiti veiksniai: bakterinė flora (slopina patogeninę florą), gleivinių judesiai (mažina patogenų ir epitelio ląstelių sąlytį), nepalankus skrandžio ir dvylikapirštės žarnos turinio pH (slopina mikroorganizmų dauginimąsi). Dalis mikroorganizmų (antigenų) prasiskverbia per gleivines, todėl susiformavo imuninė struktūra – gleivinių limfinis audinys. Jį sudaro virškinamojo trakto, kvėpavimo, šlapimo ir lytinių takų, ašarų ir seilių liaukų limfos sankaupos, kurios formuoja savarankišką gleivinių imuninę sistemą – vietinį imunitetą. Bendroji (sisteminė) imuninė sistema (sudaro limfiniai organai, ląstelės ir molekulės) formuoja imunitetą, kuris pagal kilmę gali būti įgimtas ir įgytas. Įgimtas (natūralus, arba nespecifinis) imunitetas apima visus organizmo nespecifinius apsaugos mechanizmus (fizinės ir cheminės kliūtys, fagocitai, NK ląstelės, kraujuje cirkuliuojančios įvairios molekulės). Įgytas, arba adaptacinis, imunitetas atsiranda po organizmo sąveikos su svetimomis medžiagomis – antigenais, pvz., po vakcinacijos, užsikrėtus arba persirgus infekcine liga ir kitais atvejais, kai į organizmą patenka svetimų medžiagų. Patologinio proceso metu susidaręs įgytas imunitetas skiriamas į autoimunitetą (humoralinis ir ląstelinis imuninis atsakas į autoantigenus), infekcinį (atsakas į užkrečiamųjų ligų sukėlėjus), navikinį (imuninės sistemos pažeidimas prasidėjus piktybiniam procesui) ir transplantacinį (recipiento atsakas į persodintus audinius ir ląsteles).
Pagal funkciją sąlyginai skiriamos 2 imuniteto formos: humoralinis ir ląstelinis. Humoralinis imunitetas susijęs su organizmo skysčiais (krauju, limfa), pvz., organizme cirkuliuojančių antikūnų lemiamas imuninis atsakas. Ląstelinį imunitetą lemia imuniniame atsake dalyvaujančios ląstelės, iš jų svarbiausios – makrofagai ir T ląstelės.
1374