imunitètas (lot. immunitas, kilm. immunitatis – atleidimas), feodalinės teisės norma, pagal kurią atleidžiama nuo tiesioginio pavaldumo, prievolių ir jurisdikcijos.
Skirstytas į administracinį (senjoro administracijos nesikišimas), teisinį (jurisdikcija valdomoje teritorijoje) ir finansinį (mokesčiai ne senjorui, bet teritorijos valdytojui) imunitetą. Buvo ir ribotas.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės papročių teisė pripažino imunitetą sričių kunigaikščiams, nuo 14 a. pabaigos ėmė formuotis bajorijos ir miestų imunitetas. Įstatymiškai ponų ir bajorų imunitetą įtvirtino Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero privilegija (1447) ir Kazimiero teisynas (1468). Miestų teritorijos imunitetą garantavo jų iš didžiojo kunigaikščio gaunamos savivaldos privilegijos.
683