imunitèto defictas, imunodefictas, imuninės sistemos nesugebėjimas reaguoti į antigenus. Skiriamas pirminis ir antrinis imuniteto deficitas, kartais – fiziologinis imuniteto deficitas (kūdikių ir vyresnio amžiaus žmonių). Pirminis imuniteto deficitas kyla dėl imuninės sistemos ląstelių raidos diferenciacijos ir brendimo sutrikimų. Pagrindinis požymis – padidėjęs jautrumas infekcijoms. Gali padidinti navikų atsiradimo riziką, organizmo neatsparumą kai kurioms infekcijoms. Pirminis imuniteto deficitas skirstomas į antikūnų nepakankamumo sindromus (sudaro 50–70 % visų pirminių imuniteto deficitų), mišriuosius imunodeficitus (mišrus T ir B limfocitų nepakankamumas; 10–25 % visų pirminių imuniteto deficitų), imunodeficitus su kitais raidos sutrikimais, fagocitų nepakankamumo sindromus ir komplemento sistemos nepakankamumo sindromus. Pirminį imuniteto deficitą lemia genų mutacijos (sukelia retas ir sunkias ligas, gali būti pažeidžiama bet kuri imuninės sistemos dalis), poligeniniai sutrikimai (palyginti dažni, dažniausiai pažeidžiama antikūnų sintezė; ligos sunkios), genų polimorfizmas (vidutiniška infekcijų padažnėjimo rizika, gali būti nevisavertė bet kuri imuninės sistemos dalis). Pirminiam imuniteto deficitui gydyti taikomi intraveniniai imunoglobulinai (tam tikros antikūnų nepakankamumo sindromo formos), kai kurių ligų atvejais atliekama kaulų čiulpų transplantacija. Infekcijos gydomos antibiotikais. Antrinis imuniteto deficitas gali atsirasti dėl netinkamos mitybos, stresų, navikų, infekcinių ligų, nefropatijos, enteropatijos. Antrinis imuniteto deficitas atsiranda, kai patologinis procesas pažeidžia imunokompetentines ląsteles, pvz., sergant AIDS, leukoze.
1246