imunochèmija (imuno… + chemija), imunologijos šaka, nagrinėjanti imuniteto susidarymo cheminius procesus. Imunochemija tiria antigenus, antikūnus, citokinus, adhezijos molekules, imunokompetentinių ląstelių receptorius, komplemento sistemos baltymus ir kitas molekules, dalyvaujančias imuninėse reakcijose in vivo ir in vitro. Imunochemijos tikslas – nustatyti imuninės sistemos molekulių sandarą, biosintezės ir sąveikos mechanizmus. Imunochemijos objektas yra ir naujų molekulių kūrimas, pvz., antikūnų, pasižyminčių kataliziniu aktyvumu, gavimas. Imunocheminių reakcijų principai naudojami imunocheminės analizės ir imunodiagnostikos metodams (precipitacijai, imunodifuzijai, imunoelektroforezei, imunosorbcijai, imunofluorescencijai, radioimuninei analizei, imunofermentinėms reakcijoms) kurti. Imunochemijos tyrimai pradėti 19 a. pabaigoje. 1897 P. Ehrlichas (Vokietija) pasiūlė vadinamųjų šoninių grandinių imuniteto teoriją, kuria bandė paaiškinti antikūnų atsiradimą ir veiklą. 20 a. antroje pusėje R. R. Porteris (Didžioji Britanija) ir G. M. Edelmanas (Jungtinės Amerikos Valstijos) nustatė imunoglobulinų molekulės cheminę sandarą (už šiuos tyrimus jiems 1972 skirta Nobelio premija). 21 a. pradžioje imunochemijos terminas vartojamas rečiau, šios krypties tyrimai vis dažniau siejami su molekulinės imunologijos plėtojimu. Lietuvoje imunochemijos tyrimai atliekami Vilniaus universitete, Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Inovatyvios medicinos centro Imunologijos skyriuje ir Vilniaus universiteto Biochemijos institute.
1374