imunològija (imuno… + gr. logos – mokslas), biomedicinos mokslų šaka, tirianti organizmų imuniteto genetinius, molekulinius ir ląstelinius dėsningumus, padedančius išsaugoti organizmo homeostazę ir apginti nuo genetiškai svetimų veiksnių. Šias funkcijas atlieka imuninė sistema. Imunologijos raida priklauso nuo imuninės sistemos funkcionavimo dėsningumų pažinimo ir glaudžiai siejasi su genetikos, molekulinės biologijos, biochemijos, biotechnologijos tyrimais. Skirstoma į imunogenetiką, imunochemiją, imunomorfologiją, imunofarmakologiją, imunopatologiją, imunobiotechnologiją.
Užuominų apie imunitetą randama egiptiečių, kinų, indų, gyvenusių keletą tūkstantmečių prieš Kristų, raštuose. Dažnos epidemijos padėjo žmonėms suvokti kai kuriuos dėsningumus: ne visi žmonės per epidemijas susirgdavo, o persirgusieji ir pasveikusieji antrą kartą šia liga nebesirgdavo. 11 a. Kinijoje buvo praktikuojama varioliacija – raupais sergančio žmogaus išdžiovinto pūslelių turinio įpučiama į sveiko žmogaus nosį. Indijoje pūslelių turiniu įtrindavo sveikųjų įbrėžtą odą. 1721 M. W. Montagu varioliaciją pritaikė Jungtinėje Karalystėje. Šis metodas Europoje buvo taikomas neilgai, nes varioliacija kartais tapdavo epidemijos šaltiniu.
1796 E. Jenneris (Jungtinė Karalystė) bandymais įrodė, kad žmogaus skiepijimas karvės raupų medžiaga jį apsaugo nuo tikrųjų raupų. Šis metodas pavadintas vakcinacija. 1880 L. Pasteuras (Prancūzija) sukūrė vakcinacijos bendruosius principus, pagamino vakcinų nuo juodligės, raudonligės, pasiutligės. I. Mečnikovas (Rusija) 1883 paskelbė ląstelinę imuniteto teoriją, pagal ją, fagocitozė padeda organizmui gintis nuo infekcijos. P. Ehrlichas (1854–1915, Vokietija) teigė, kad organizmui apsisaugoti nuo infekcijos didelę reikšmę turi kraujo serumo humoraliniai veiksniai. Šie teiginiai pagrindė humoralinio imuniteto teoriją. 1890 E. A. von Behringas (Vokietija) ir Š. Kitasato (Japonija) sukūrė difterijos ir stabligės imuninius serumus. Jų darbai padėjo atsirasti naujai imunologijos šakai – seroterapijai (imunoterapijai ir imunoprofilaktikai).
E. A. von Behringas (dešinėje), padedamas laboranto, imunizuoja jūrų kiaulytes (apie 1890)
K. Landsteineris (Austrija) 1900 aprašė žmogaus eritrocitų izoantigenus – atrado žmogaus kraujo grupes. C. Richet ir P. Portier (Prancūzija) nustatė, kad imunitetas ne tik saugo organizmą, bet ir gali sukelti alergines ligas (pvz., anafilaksiją, kuri pasireiškia į organizmą patekus alergeno). 1905 C. Pirquet (Austrija) ir B. Schickas (Vengrija) aprašė seruminę ligą, 1906 C. Pirquet pakitusiam imuniniam reaktyvumui apibūdinti pasiūlė alergijos terminą. J. Bordet (Belgija) įrodė, kad imuninę hemolizę gali sukelti antikūnai prieš eritrocitus ir komplementas. Ši komplemento sujungimo reakcija buvo pritaikyta infekcinėms ligoms diagnozuoti. 1953 P. B. Medawaras (Jungtinė Karalystė) ir M. Hašekas (Čekija) atrado imunologinės tolerancijos reiškinį. 1959 F. M. Burnetas (Australija) sukūrė įgyto imuniteto kloninės selekcijos teoriją. Šie tyrimai buvo taikomi ląstelėms, audiniams ar organams transplantuoti. Ląstelinės imunologijos pradininkas yra J. Milleris (Australija), kuris nustatė, kad imuniteto susidarymą lemia atskiros ląstelių populiacijos – T limfocitai (ląstelinį imunitetą), B limfocitai (humoralinį imunitetą). Pradėjus taikyti fizikinius, cheminius, biocheminius tyrimo metodus susiformavo imunologijos šaka – imunochemija. 1980 buvo atrastas pagrindinis audinių suderinamumo kompleksas (MHC) ir žmogaus leukocitų antigenai (HLA) (G. D. Snellis, Jungtinės Amerikos Valstijos; J. B. G. Dausset, Prancūzija; B. Benacerrafas, Jungtinės Amerikos Valstijos). 1984 C. Milsteinas (Jungtinė Karalystė), G. J. F. Köhleris (Vokietija) sukūrė monokloninių antikūnų produkcijos principus, N. K. Jerne (Danija) – imunoreguliacijos, 1987 S. Tonegava (Japonija) – antikūnų sintezės genetinės įvairovės teoriją. 1996 P. C. Doherty (Australija), R. M. Zinkernagelis atrado ląstelinio imuniteto specifiškumą.
1
L: R. Goldsby, T. Kindt, B. Osborne Kuby Immunology New York 2000.
1374
-varioliacija